Zbigniew Herbert

Natiurmortas su žąslais

Juozapui Čapskiui

Car Je un autre.

Arthur Rimbaud

Prasidėjo taip: prieš daugelį metų, pirmą kartą lankydamasis Karališkajame Amsterdamo muziejuje, eidamas per salę su nuostabia Halso Sutuoktinių pora bei žaviu Duysterio Koncertu, aptikau man nežinomo tapytojo darbą.

Nors sunku racionaliai išaiškinti, iškart pajutau, kad įvyko kažkas labai svarbaus, svarbesnio nei atsitiktinis susidūrimas šedevrų minioje. Kaip nusakyti tą vidinę būseną? Staiga pabudintas aštrus domesys, įtemptas dėmesys, aliarmuojantys jutimai, nuotykio viltis, pagunda pasiduoti pribloškimui. Beveik fizinis pojūtis – lyg kas man šūktelėjo, pakvietė. Paveikslas ilgus metus įstrigo atmintin – toks aiškus, įkyrus – o nebuvo tai veido su deginančiu žvilgsniu atvaizdas nei dramatiška scena, o tik tylus ir statiškas natiurmortas.

Štai jame pavaizduotų daiktų sąrašas: dešinėje – pilvotas šilto vario spalvos ąsotis iš degto molio; vidury – masyvi stiklo taurė, vadinama römer, pripilta iki pusės; kairėje – sidabro pilkumo alavo ąsotis su snapu ir dangteliu. Ant lentynos, kur sustatyti tie daiktai – dar dvi fajanso pypkės ir popieriaus lapas su natomis ir tekstu. Viršuje – kažkokie metalo daiktai, kuriuos ne iš karto galėjau atpažinti.

Įdomiausias - fonas. Juodas, gilus lyg praraja, bet kartu ir plokščias kaip veidrodis, paliečiamas ir išnykstantis perspektyvos amžinybėje. Permatomas kaukolės apdangalas.

Tada užsirašiau tapytojo vardą – Torrentius. Ieškojau smulkesnių žinių apie jį įvairiose meno istorijos knygose, enciklopedijose, menininkų žodynuose. Bet žodynai ir enciklopedijos tylėjo, arba terasdavau juose neaiškių, klaidinančių užuominų. Atrodė, kad Torrentius – tik mokslininkų hipotezė, jo niekada iš tikrųjų nebuvo.

Kai galų gale suradau šaltinių ir dokumentų, man prieš akis staiga išniro stebinantis to tapytojo gyvenimas, audringas, neįprastas, dramatiškas, visiškai kitoks nei banalios daugumos jo profesijos atstovų biografijos. Tai saujelei, kuri apie jį rašė, jis – paslaptingas ir neduodantis ramybės asmuo, o jo žaibiška karjera ir tragiška baigtis niekaip nesudaro jokio logiško, aiškaus vaizdo, o tik sunarpliotus įvairiausių dalykų – menininių, visuomeninių, moralinių ir net – bent taip jau atrodo – politinių – mazgus.

Tikrasis, miesčioniškas vardas – Janas Simonšas van de Beeckas. Lotyniškas nom de guerre kilęs iš žodžio torrens, kurio būdvardinė forma reiškia “karštas, įkaitintas”, o daiktavardinė – “srauni tėkmė” – du nesutaikomi, antagonistiniai ugnies ir vandens gaivalai. Jei pseudonimu galima pasirinkti likimą, Torrentius pasielgė, vedamas pranašiškos intuicijos.

Gimė Amsterdame 1589 metais. Nežinome, kas buvo jo mokytoju, tėra aišku, kad nuo pat savo meninės karjeros pradžios Torrentius buvo populiariu, garsiu ir pasiturinčiu meistru. Ypatingai vertinti jo natiurmortai. „Mano nuomone – pastabose apie tapybą rašo Constantijn Huyghens – negyvus daiktus jis vaizduoja lyg burtininkas“.

Natiurmortų Orfėjus. Jį supo paslapties skraistė, sklido legendos apie tai, kas dėdavosi jo dirbtuvėje, apie antgamtiškas jėgas, kurias pajungdavo savo darbams. Torrentius tikriausiai manė (ir būtent tuo skyrėsi nuo kuklių Šventojo Luko Brolijos bendrabrolių), kad tam tikra šarlatanystės dozė ne tik nekenkia menui, bet net priešingai – padeda. Pavyzdžiui, sakydavo, kad jis ne tapo, o tik sudeda ant grindų prie drobių dažus, o jie patys, veikiami muzikos garsų, sluoksniuojasi į spalvingas harmonijas. Bet argi menas, kiekviena jo šaka – ne alcheminio virsmo rūšis? Iš aliejuje ištirpdytų pigmentų sukuriami tikresni už tikresnius – gėlės, miestai, jūrų įlankos, rojaus vaizdai.

„Apie to žmogaus gyvenimo būdą ir įpročius – lyg nenorom priduria Huyghens – nenorėčiau spręsti, apsirengęs romėnų teisininko toga“. Pagirtinas santūrumas, nes būtent ta tema kalbėta viešai, daug ir įkyriai pasimėgaujant. Torrentius buvo išvaizdus, rengėsi rafinuotai ir elegantiškai, gyveno ištaigingai, turėjo žirgą ir liokajų. O dar mėgo pažįstamų ir garbintojų draugiją, priešais kurią lyg Dionizas satyrų eitynių priekyje keliaudavo iš miesto į miestą, užeigose, karčemose ir viešnamiuose keldamas triukšmingas ir nevisai padorias puotas. Jį sekusi paleistuvio ir gundytojo šlovė augo nuo suvedžiotų moterų pretensijų ir priekaštų, o kur dar nesumokėtos sąskatos. Vien tik Leideno užeigoje „Po vaivorykšte“ jo skola už maistą ir gėrimus sudarė nemenką 484 florinų sumelę. Vieni jį švelniai vadindavo epikūriečiu, kiti negailėdavo aštrių žodžių pasmerkti – „in summa seductor civium, impostor populi, corruptor iuventutis, stupator feminarum“.

Lyg viso to dar būtų per mažai, Torrentius sokratinė gyslelė ypač vertė jį diskutuoti tikėjimo tema. Inteligentiškas, apsiskaitęs ir sąmojingas, niekada nepraleisdavo kad ir menkiausios progos užspęsti į kampą atsitiktinį pastorių ar teologijos studentą. Sunku nustatyti jo religines pažiūras. Dikusijos, tikriausiai, tebuvo puikavimasis dialektika, jas skatino vien tik malonumas kvailinti artimuosius.

Torrentius tikriausiai suvokė pavojingai žaidžiąs su ugnim. Tačiau tikėjo savo laiminga žvaigžde, talentu ir neatremiamu asmeniniu žavesiu. Iš pradžių lengvabūdiškai, dėl plojimų prisiimtas vaidmuo tapo jo esybės dalimi ir ėmė kreipti jo likimą.

Virš tapytojo galvos kaupėsi juodi, nelauktų formų debesys. Jis įtartas esąs Olandijos rozenkroicerių nariu, o gal net ir vadu – ta slapta draugija (kažkas panašaus į laisvuosius mūrininkus avant la lettre) siekė mistiniu būdu atnaujinti pasaulį ir paruošti sąlygas Dievo karalystei žemėje. Įvairiausi elementai susiplakė į tos pasaulinės išminties filosofiją ar, kaip mėgta sakyti, pansofiją: kabala, neoplatonizmas, gnozė, ezoterinė krikščionybės interpretacija, o svarbiausia – vokiečių teologo Johann Valentine Andreä pažiūros. XVI ir XVI amžių sankirtoje, o ir vėliau rozenkroiceriai turėjo nemažai pasekėjų Anglijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje – ten buvo ir įžymių tos epochos asmenų – kunigaikščių, mokslininkų, mąstytojų. Išties labai patrauklus judėjimas, jei jau jam pasidavė tokie puikūs protai kaip Komensky, Leibnicas ar Dekartas.

Slaptosios draugijos paparastai nepalieka savo narių sąrašų, todėl sunku patikrinti, ar Torrentius išties buvo rozenkroiceris, tačiau būtent todėl jis pradėtas persekioti. Respublikos valdžia turbūt bijojo slaptosios brolijos su išsišakojusiomis tarptautinėmis įtakomis veiklos – 1625 metais Haarleme atskleistas prancūzų ir olandų rozenkroicerių sąmokslas – bet lygiai taip pat tai galėjo būti tik pretekstas. Olandija garsi niekur Europoje nesutinkama religine ir tikėjimo tolerancija. Tolesni įvykiai kuo puikiausiai atskleidžia Erazmo tėvynės dvasinę atmosferą.

1596 metais Amsterdame į teismą patrauktas amatininkas, apkaltintas erezija. Profesija – batsiuvys, bet nepaprastas, nes pats išmoko lotynų ir hebrajų kalbų, norėdamas studijuoti Šventąjį Raštą. Studijavo su batsiuviams būdinga aistra ir įsitikino, kad Kristus buvęs tik žmogus, ką plačiai skelbė giminėms, pažįstamiems ir, blogiausia, visai nepažistamiems. Kaltinimas erezija teoriškai galėjęs baigtis laužu, tačiau į bylą įsijungė vienas Amsterdamo burmistrų, ėmesis ginti nelaimingąjį Biblijos tyrinėtoją-mėgėją, ir įrodė, kad jei jau Bažnyčia skyrė atitinkamą dvasinę bausmę – atskyrė nuo tikinčiųjų bendruomenės – kam gi klaidi žmogiška teisė turėtų dar kartą nagrinėti tą painią bylą. Pridūrė, kad žmogaus gyvybė neturinti priklausyti nuo subtilių teologinių apmąstymų.

Visiškai nelauktai, 1627 metų birželio 30 dieną Torrentių areštavo ir įkalino Haarleme.

Iš pradžių galima buvo pamanyti, kad afera baigsis greitai, primo: tėviškas tribunolo įspėjimas, secundo: besigailintis nusidėjėlis prisieks pasitaisyti, tertio: didoka pinginė bauda. Tačiau netrukus pasirodė, kad reikalas nelauktai pakrypo blogyn, nes teismas, dar nepradėjęs rinkti įrodymų, jau nusprendė bet kokia kaina, griežtai ir dėl bet kokios priežasties nuteisti prasikaltusį menininką.

Didžiausia pakveistųjų liudyti dalis – Torrentiaus priešai, o priešų tai jis turėjo. Parodymus sieta su dviem nusikaltimų, prirašomų dailininkui, sritim, o būtent: vyraujančių moralės normų pažeidimai ir bedievystė. Pirmuoju atveju turtingos kaltinančios medžiagos pateikė tarnai iš namų, kur gyvendavo, užeigų šeimininkai, atsitiktiniai jo nuolatinės ekstravagancijos liudininkai.

Tūlas regėjęs tokią intymią sceną – Torrentius su jauna mergina ant kelių. Kitas, užeigos “Po žalčiu” Delfte savininkas, pasakojo graudžią istoriją apie merginą, kuriai tapytojas tol mėtęs saldainius pro langą, kol ta pasidavusi, o kai tapo nėščia, tas piktdžiugiškai ją apleidęs ir dar viešai išjuokęs. Liudijo ir garsios van Beresteynų šeimos atstovas. Tvirtino, kad Torrentius kviesdavęs į karčemas laisvo elgesio moteris, remdamasis Orano kunigaikščio – salva guardia – laišku, o tas garantavęs jam neribotą valdžią respublikoje. Van Beresteynas dar paliudijo, kad kaltinamasis organizavęs puotas įtakingiems patarėjams ir pasiturintiems pirkliams, į kurias kviesdavęs jaunas paneles iš garbingų šeimų. Po puotų visi bendrai atsiduodavę kūniškiems malonumams.

Tų kaltinimų sąrašą galima būtų tęsti, tačiau baikime jau pateiktais pavyzdžiais – išties, tiesa sumyšta su gandais, tikri prisipažinimai – su niekingais šmeižtais. Svarbiau bandyti atsakyti į klausimą, ar ano meto papročių fone Torrrentius buvo nepriimtina asmenybė, piktžoliška moralinio monstro atmaina.

Anglijos ambasadorius – William Temple – pastabus olandų gyvenimo stebėtojas, sako, kad pati kūno sandara sąlygojusi jų temperamentą ir charakterio bruožus. Iš prigimties atsargūs, santūrūs, nepasiduodavo – būta išimčių – siautulingoms aistroms. Kalvinizmo griežtumą respublikoje švelnino visuotinė tolerancijos dvasia. Šalia miesčioniškos, filisteriškos moralės – didelė laisvių paraštė. Tūlas taikliai pastebėjo, kad olandų taip pamėgtos laisvės šaltinis – jau veikiau neapykanta prievartai, nei domėjimasisis abstrakčiais šūkiais, čia pirmavo ir pirmauja visokiausi revoliucionieriai. Stebinančius jų demokrtatijos pasiekimus labiausiai saugojo papročiai, o menkiau – institucijos. Tolerancija paprastai baigdavosi ties kraštutinumais, pavyzdžiui – ryškiai reiškiant netikėjimą. 1642 metais į Amsterdamo kalėjimą pakliuvo tūlas Franciskas den Meurs, netikėjęs Kristaus dieviškumu ir sielos nemirtingumu. Prasėdėjęs ten septynis mėnesius, buvo paleistas laisvėn.

Kaimuose papročiai buvę griežti, o būsimos žmonos pasirinkimas ir sužadėtuvės vykdavo pagal amžių tradicijas ir lyg tarp kitko stebint suaugusiems. Žinoma, jaunimui patikdavo susipažinti ne taip formaliai – čiuožykloje, miško pašalyje, jūros pakrantėje ar net bažnyčioje – o pastoriai visa tai keikė iš sakyklų, kišdamiesi į visokiausius kasdienius reikalus – kovojo su teatru, tabaku, kava, iškilmingomis vedybomis, peikė ilgus vyrų plaukus, sidabro dubenis ir net sekmadienines iškylas užmiestin. Tikintieji dievobaimingomis minomis klausydavosi ir darydavo savaip.

Santuoka – apskritai solidi institucija. Tėvas arba vyras galėdavo bausti moterį, užkluptą in flagranti, net žmogžudystė tokiais atvejais nebūdavo baudžiama. Primerkta akis, kai nevedęs vyriškis intymiai santykiaudavo su netekėjusia moterimi – jei tik neišsiduodavo – bet jei atskleisdavo nedorus vedusiojo meilės ryšius, tas paprastai mokėdavo didelę baudą.

Daugumos ano meto Europos didikų ir karalių rūmų fone Olandijos vietininko dvaras – tikra kuklumo oazė. Tik Vilhelmas II gadino tą sektiną santūrumo ir dorybių vaizdą, o jo nevaldomas temperamentas tapo nuostabiu kandžių satyrų, vienadienių veikalų objektu, net teatrų scenose peiktos jo išties gausios meilės intrigos.

Tačiau paplitusi buvo ir pusiau pagoniška, šaknis suleidusi tradicijoje, galima tarti, institucija, o būtent – metturgiai, kur mugės, atlaidai siejosi su nevaržomu liaudies laisvės sprogimu. Šimtai paveikslų vaizduoja tas Niderlandų bakchanalijas (be jų neįmanoma suprasti olandų gyvenimo). Darbščių ir taupių žemdirbių bei amatininkų minios staiga pasikeičia, atidėdamos šalin savo nepalaužiamas dorybes ir noriai duodasi gundomos Septynioms Pagrindinėms Nuodėmėms. Metturgių vaisius – daugybė nesantuokinių vaikų ir pamestinukų. Kantrios viešosios labdarystės įstaigos statydavo jiems vis naujus namus ir prieglobčius.

Didžiuosiuose miestuose ir uostuose klestėjo prostitucija, net nebandyta su ja kovoti, suvokiant, kad tos pastangos veltui, tačiau dora reikalavo tam tikru būdu susaistyti tą visuomeninį reiškinį. Griebtasi originalaus būdo – kai kuriuose Amsterdamo rajonuose viešuosius namus globojo policininkai, viešosios tvarkos saugotojai pavyzdingai santarviškai bendradarbiaudavo su paleistuvėmis. Vyksmas ne visai legalus, bet užtat atnešantis rezulatų – prostitutė, perrengta „pirmąja naivuole“ paviliodavo žymų, turtingą pilietį į nustatytą vietą, o ten jau laukdavo policija, skirdama „suviliotojui“ atitinkamą piniginę baudą. Bijodami skandalo, visi mokėdavo.

Kaip tokiame fone atrodo casus Torrentius? Švelniai tariant, tapytojas nuolat, įsitikinęs, lyg išpažindamas tikėjimą, pažeizdavo viešai priimtas moralės normas, taigi pagrindinė jo kaltė – ne lakus paleistuvio gyvenimas, o skandalo, garso, kurį suteikdavo savo keistenybėms, atmosfera. To mieščioniška moralė nebegali atleisti.

Surinkti kaltės įrodymus byloje – ne pagrindas skirti didelę bausmę, todėl imtasi konstruoti sunkesnį kaltinimą – bedievyste.

Visiems žinoma, kokia netiksli ta sąvoka, suteikianti laisvę interpretatoriams, neaiškumo privilegija istoijos eigoje naudotasi ypač dažnai, kaltinamajam tai baigdavosi nelaimingai. Torrentiaus atveju norėta įrodyti, kad tapytojas buvęs viešu, agresyviu bedieviu, kovojančiu ne tik su tikėjimo dogmomis, bet abejojančiu Dievo buvimu.

Pradėta – horrible dictu – nes procesas vyksta šviesiojoje Olandijoje, rinkti parodymus, liudijančius artimus tapytojo ryšius ne nelabosiomis jėgomis. Tūlas pranešė, kad Torrentius dažnai vaikštinėdavęs miške, slėpdamasis nuo žmonių akių ir kalbėdamasis su velniu, magijos praktikoms pirkęs turguje juodą gaidį ir vištą, o iš jo dirbtuvės sklidę nematerialių būtybių balsai. Paprasta susivokti, kad tai – visiškai kūniškų damų, kurios prisidengdamos naktim lankydavo tapytoją, garsai.

Paslaugūs užeigų ir karčemų, kuriose Torrentius pralėbavo tiek vakarų ir naktų, šeimininkai lenktyniavo tarpusavy, kuris pateiks daugiau kaltės įrodymų. Kokių? Švelniai tariant, įtartinų – nugirsti pokalbiai, fragmentai, net girtuokliški šūksniai. Nesisieja į jokią logišką visumą. Tuo geriau.

Tūlas liudininkas pripažino, kad tapytojas neaiškiai minėjęs Trejybę ir Kristaus kančias, kiti informuoja, kad kartą Torrentius Šventąjį Raštą pavadinęs šviesių protų antsnukiu, tvanas, jo manymu – pernelyg griežta bausmė žmonijai, laikėsi savų pažiūrų apie pragarą ir rojų, kartu su juo gerta į Šėtono sveikatą, o į moteris kreipdavęsis savo mėgstamu posakiu – „mano siela geidžia tavo kūno“.

Teismas nenorėjo pastebėti, kad iš prigimties plepus tapytojas, paaitrintas vyno ir linksmos draugijos, reikalaujančios ekstravagantiškų išpuolių – provokuodavo, keldavo skandalus, taukšdavo niekus, žodžiu, ne visada skoningai linksmindavo puotautojus. Blogiausia, kad nekreipta dėmesio į tapytoją pateisinančius liudytojus. Jaunas tapytojas iš Delftų Christianas van Couwenberchas ir jo tėvas prisiekė, kad per visus šešis pažinties su Torrentium metus negirdėję jo piktžodžiaujant, priešingai, jis visada aistringai gynęs tikėjimo tiesas, puolęs socinianus ir kitus atskalūnus. Tokius liudijimus teismas pažymėdavo pastaba nihil, reiškia – atmesta be priežasties.

Torrentius liko pats. Atmestos visos teisinės garantijos, priklausančios kaltinamiesiems, nes paskelbtas ypatingas procesas, kuriame neleidžiama ginti. Kaltinamasis aktas nustatė 31 teisės pažeidimą; sunkiausieji kaltinimai buvo susiję su bedievyste ir Dievo garbės įžeidimu.

Penkis kartus tardytas – paskutinį kartą 1627 metų gruodžio 29 dieną, ypatingomis aplinkybėmis, ką tuoj pat aptarsime – Torrentius suvokė, kad žaidžiama dėl didelės sumos, todėl gynėsi nuosekliai, logiškai ir įtikinamai. Taip, dažnai naudodavęsis įvairiausių merginų paslaugomis, tačiau tapydamas mitologines scenas (retas žanras Olandijoje), vis ieškodavęs modelių, kurie sutiktų pozuoti nuogi, nes toks apdars patiko Olimpo gyventojams. Jei ir rengdavęs puotas ne geriausios šlovės užeigose, tai kviesdavęs tik suaugusius vyrus, kurie turėtų suvokti neateiną ten svarstyti būties paslapčių. Netvirkdęs tikrąja to žodžio prasme.

Energingai ir atkakliai atrėmė su tikėjimu susijusius kaltinimus: niekada neįžeidęs Dievo, nei puolęs tikėjimo dogmų. Žinoma, pasitaikydavo aistringai ir smalsiai, ką sąlygojo sąžinės nerimas, diskutuoti religijos tema, bet būtent tai liudijo jo naudai, nes tos problemos jam rodės svarbios ir esminės. Panašiai elgdavosi ir kiti piliečiai. Stebinantis dalykas: tyrimo metu paprasčiausiai išnyko kaltinimas, esą Torrentius priklausąs slaptai brolijai. O juk tai – viso skandalo pradžia.

XVII amžiaus olandų teismo kronikų fone Torrentiaus procesas atrodo painus, neaiškus, morališkai šlykštus. Ypač nuo to momento, kai nuspręsta pasinaudoti fizinės prievartos būdais.

Teismas, negalėdamas priversti Torrentiaus prisipažinti kaltu, nutarė palaužti jį kankinimais. Ta nekenčiamos Inkvizijos priemonė tebuvo taikoma paprastiems nusikaltėliams, o mūsų kaltinamasis - jokiu būdu ne iš jų. Haarlemo teisėjai, suvokdami peržengę ribą, laišku kreipėsi į penkis žymius Haagos teisininkus, prašydami pareikšti nuomonę, ar šiuo tyrimo atveju taikytini tokie drastiški metodai. Penki žymūs teisininkai atsakė, kad tiems, kurie skaudžiai pažeidė Dievo garbę, kankinimai – legali priemonė.

“Jei kas kankinat ir išsprūs iš mano lūpų, tai tik melas” – taip menininkas šūktelėjęs savo budeliams. Stebinantis dalykas – kankinimo įrankai buvo pasirodė esą bejėgiai. Torrentius neprisipažino, kuo buvo kaltinamas.

1628 metų sausio 28 dieną paskelbtas nuosprendis – sudeginti ant laužo, o palaikus pakarti. Teismas, lyg išsigandęs savo žiaurumo, pakeitė bausmę 20 metų kalėjimo. Tolygu lėtai mirčiai požemiuose.

Pagiriant olandų visuomenę, reikia patvirtinti, kad tas žiaurus nusoprendis sukėlė atgarsį, pasipiktinimą, nors, žinoma, netrūko ir patenkintų šventeivų balsų. Išleista atsišaukimų, smerkiančių visą procesą lyg ispaniškų okupantų praktikų sugrąžinimą. Įžymūs teisininkai rašė protestus miesto valdžiai, įrodinėdami, kad tyrimo ir teismo metu pažeistos sisteminės teisinės kaltinamojo asmens garantijos, o prokuratūra su sąžinės priekaštų nesudrumsta ramybe papraščiausiai atsakydavo, kad nusikaltimų svarba pateisina Torrentiaus byloje naudotus ypatingus metodus.

Net Olandijos vietininkas kunigaikštis Friderikas Henrikas energingai domėjosi visa ta afera. Dar proceso metu – jo vyksmo niekaip negalėjo paveikti – reikalavo objektyviai nagrinėti bylą, o po nuosprendžio, remdamasis nuteistojo tapytojo draugų pasakojimais, pranešančiais, kad Torrentius laikomas visiškoje izoliacijoje, be medicinos pagalbos ir profesinės veiklos galimybės – kunigaikštis siūlė paleisti menininką iš kalėjimo. Žadėjo rasti kitą, tinkamesnę izoliacijos vietą, kur nuteistajam bus suteikta pagalba, priežiūra ir sudarytos darbui reikalingos sąlygos.

Garbingojo Haarlemo tėvai atsakė kurtuazišku išsisukinėjančiu laišku. Tvirtino, kad nuteistajam esą ne taip jau ir bloga, kaip skelbia gandai. Kalėjimo sargas rūpinasi juo lyg tarnas, kalinys gali kreiptis į chirurgą, tačiau nenorįs pasiduoti nedidelėms, būtinoms operacijoms (kankinimų pėdsakus galima aptikti „tik“ ant kojų). Draugai atneša jam baltinių ir lengvo maisto (tikriausiai perdėtas jausmingumas neleido tarėjams paminėti, kad intensyviai tardant tapytojui pažeisti žandikauliai ir jam sunku kramtyti). Niekas net neprieštaraująs, jei ir užsiimtų savuoju menu, bet jam aiškiausiai nesinorį. Todėl atrodo, kad paleisti Torrentių iš kalėjimo, net kunigaikščio siūlomomis sąlygomis – nei tikslinga, nei teisinga. Toks nepelnytas malonės aktas sveikai visuomeninei nuomonei galėtų pasirodyti pažeidžiąs teisingumo pagrindus, o kai kurie drįstų dar ir atlikti panašių piktinančių nusikaltimų. Taipogi įmanoma protestų banga, maišatis, nes piliečiai tikisi, kad valdžia gins teisę, dorus papročius ir religiją. O dar pagrįstai galima tikėtis, kad net nuo pasaulio atskirtas Torrentius liksiąs tuo, kuo buvęs iki tol, tai yra – tvirkintoju ir bedieviu.

Vienitelis teigiamas vietininko intervencijos padarinys – kalėjimo režimo sušvelninimas. Draugai galėjo dažniau lankyti tapytoją, o žmona praleido su juo celėje 14 dienų, kasdien leista pirkti ąsotį vyno – o kilniaširdiškume – neįskaičiuojant miesto mokesčių, taipogi sudaryta speciali ekspertų komisija, vadovaujama Franso Halso, turėjusi ištirti, ar kalėjimo sąlygomis galima imtis meno kūrybos. Išties gaila, kad to svarbaus ir, deja, vis dar aktualaus reikalo pranešimas neišliko iki mūsų dienų.

Atrodė, kad Torrentiaus likimas nuspręstas, jis jau nebeišvys laivės šviesos.

Bet staiga reikalai pakrypo nelaukta linkme, aprėpdami stebėtinai didelį plotą, nes Orano kunigaikštis gavo Anglijos karaliaus Karolio I laišką. Dokumento data – 1630 metų gegužės 30 diena.

„Mon cousin – rašo Anglijos monarchas – sužinoję, kad tūlas Torrentius, tapytojas, jau kelis metus laikomas Haarlemo miesto kalėjime pagal nuosprendį už skandalingą elgesį ir Religijos profanaciją, trokštame užtikrinti, kad mūsų tikslas – ne abejoti skirtojo nuosprendžio teisingumu ir ne reikalauti sutrumpinti ar sušvelninti bausmę, nes, manome, ji teisingai skirta už tokius didelius nusikaltimus“… taip baigiasi painus įvadas, kurio tikslas – išsklaidyti įtarimus, esą karalius kišasi „į olandų vidaus reikalus“ ir prasideda išvados. Karolis I prašo, turint omeny ypatingą Torrentiaus talentą, išlaisvinti jį ir išsiųsti į Angliją près de nous, taigi į dvarą; ten užsims tik tapyba, o budrios akys stebės, kad nepasiduotų nuodėmingiems įpročiams ir polinkiams.

Naiviai apsiviltume, įsivaizduodami, kad tie žodžiai išsiliejo iš jautrios monarcho, iki gelmių sujaudinto žiaurios menininko dalios, širdies, veikiau jau, ir tai panašu į tiesą, Karolis I – žinomas meno mėgėjas, juk net pats van Dyckas buvo jo dvaro tapytoju – nutarė pasinaudoti proga ir pigiai, neaiškiai žadėdamas karališkas malones, gauti garsųjį Torrentių. Vienaip ar kitaip, diplomatinė mašina ėmė veikti. Valstybės Sekretorius vicegrafas Dorchesteris tarpininkavo Olandijos Pensininkui de Glarges, o karališkasis pasiuntinys seras Dudley Carletonas ėmėsi ypač aktyvių veiksmų. Beveik visuose laiškuose kartojamas argumentas – didelis nuostolis, jei toks puikus menininkas veltui baigtų dienas.

Pastangos vainikuojamos sėkme. Torrentius išleidžiamas iš kalėjimo su trimis sąlygomis – turi sumokėti dideles proceso išlaidas, viešai pasižadėti, kad tuoj pat išvyksiąs į Angliją ir niekada nebesugrįšiąs į tėvynę.

Tolesnį tapytojo likimą galime atkurti tik bendrais bruožais. Negalima nieko tikra teigti apie jo viešnagę Anglijoje. Rodos, kad gelbėtojų žemėje nepataisomasis Torrentius tęsė senąjį gyvenimo būdą. Tikriausiai taip būtų galima interpretuoti mįsligą pastabą apie jį – giving more scandal than satisfaction – aptiktą Horace Walpole knygoje Painters in the Reign of Charles I.

Jo sugrįžimas Olandijon – vos ne beprotybė. Staiga pasirodo ten 1642 metais ir išties sunku pasakyti, ko tikėjosi – kad jam bus atleistos kaltės ir pasikartos biblinė sūnaus palaidūno istorija? Juk puikiai, pernelyg puikiai pažino tvirtą Haarlemo miesčionių neapykantą. Gal tremtinys buvo priverstas pasitraukti iš tremties vietos ir jam teliko grįžti į tėvynę bei darbu užsitarnauti palikuonių atsiminimą. Visiškai tikėtina, kad Torrentius troško paskutinės dvikovos su likimu, susirasti senuosius bendražygius, praleisti su jais keletą šėlsmo nakčių, Fausto gestu susigrąžinti jaunystę, kad ir kokią kainą reikėtų už tai sumokėti. Galų gale, tikėtina, kad pasijuto mirtinai pavargęs nuo susigalvoto žaidimo ir jam jau buvo vis tiek, kaip tęsis ir baigsis ta triukšminga ir įnirtinga istorija.

Gavo tai, ko kiekvienas būtų tikėjęsis. Antrą procesą, apie kurį beveik nieko nežinome, tik kad vėl buvo kankinamas. Palaužtas miršta gimtajame Amsterdame – 1644 metų vasario 17 dieną.

Torrentiaus likimas primena romaną – tik kokį – avantiūrų, šelmių, alegorijų? Mūsų herojus nepasiduoda formulėms, apibrėžimams, tradiciniams aprašymo būdams – lyg vienitelė jo pomirtinė ambicija būtų klaidinti mus, kartojant, kad jis – iš niekur, be prosenių, palikuonių, giminių, nebūties gyventojas.

Kukliai tvirtintume, vos per pusžingsnį priartėdami prie Torrentiaus paslapties, sakydami, kad jis – k i t o k s – visiškai nepanašus į kitus ano meto Respublikos piliečius. Ryškus, spalvotas paukštis vienspalvių būryje. Su savo gyvenimu elgėsi lyg su mase, materija, kuriai suteikė neįprastą, įmantrią formą, todėl laužė nusistovėjusias konvencijas, svaigino, piktino.

Vertas titulo ir liūdnos pradininko garbės, nes turėjo kažkokį markizo de Sado bruožą ir kažką iš XIX amžiaus poétes maudits ar, jei pasiremtume artimesnėmis analogijomis, siurrealistų. Pralenkė savo laiką, už neįprastus veikalus reikalaudamas išskirtinės menininko padėties, o tai jau netilpo garbingųjų miestiečių, neišskiriant miestiečių–tapytojų, galvose. Todėl Torrentius privalėjo pralaimėti.

Mums teliko vieno paveikslo kūrėju, kuriozišku politikos, papročių istorijos ir meno paribių atveju.

Kas nutiko jo veikalams? Pagrįstai baiminamasi, kad juos ištiko autoriaus likimas, tai yra, buvo sunaikinti. Tačiau šen bei ten, inventoriuose, ano meto pastabose galima užtikti jų pėdsakų. XVII amžiaus pirmojoje dalyje rašantis Krammas mini Teologo portretą. Paveikslas sudarytas iš dviejų judančių, vienas kitą dengiančių paviršių; atitraukus pirmąjį, vaizduojantį garbų dieviškų klausimų tyrinėtoją, nustebusioms akims pasirodydavo „labai meniškai įkūnyta viešųjų namų scena“. Neblogai.

Karolio I inventoriuje randame apibendrinantį, tačiau priverčiantį mąstyti įrašą apie tris Torrentiaus darbus. „One is an Adam and Eve, his flesshe very ruddy, theye show syde face. The other is a woman pissing in a mans ear. The last of those 3 is a young woman sitting somwhat odly with her hand under her legg“.

Daugybė meno kūrinių pasmerkta gyventi slaptai, tai, ką matome muziejuose, visiems atvirose galerijose – tik dalis išlikusio praeities turto. Neįkainojamos liekanos žiemoja neįžengiamuose labirintuose, lobynuose, paprastų žmonių slaptavietėse kartu su vertybiniais popieriais – pavydžiai sergimos ne visada išauklėtų kolekcionierių. Todėl įmanoma – nors tikimybė visai menka – kad vieną dieną pasirodys naujas Torrentius.

1865 metais aukcijoje Paryžiuje parduotas mūsų dailininko darbas – tikriausiai pasirašytas, kitaip būtų išstumtas į užmaršties limbus. Težinome drobės pavadinimą – Diana ir Akteonas. Neišliko nei veikalo reprodukcija, nei aprašymas. Situacija radikaliai kinta, lyg palietus stebuklingąją lazdele – mūsų tyrimų objektas verčia naudotis juodosios magijos terminais – kai Bredius, puikus olandų meno žinovas, (1909 metais) išspausdina pionierišką monografiją apie menininką. Po keturių metų atrastas Natiurmortas su žąslais – neturėtų stebinti, neįprastomis aplinkybėmis, lyg koks paskutinis pokštas iš ano pasaulio. Keletą amžių buvo naudojamas uždengti statinę su razinomis.

Recenzentas anonimas, 1922 metais spausdindamas Vienos galerijų apžvalgą, praneša apie naują parduoti skirtą Torrentiaus veikalą, apibūdindamas jį lyg tikrą sensaciją, „als ganz außerordentliche Seltenheit“. Ypatinga jau pati mitologinė tema, olandų tapyboje priklausiusi retiems žanrams. O dar neįprasta vaizdavimo drąsa. Pirmame plane – didžiausia puošni lova, virš kurios kabo baldakimas su riebiu Amūru – lovoje labai savimi užsiėmę Marsas ir Venera. Kairėje pasirodo Vulkanas su tinklu rankoje, tikriausiai trokšta užklupti dieviškąją porą nusikaltimo vietoje. Viršuje – Olimpo gyventojų būrys. Gėrisi scena lyg žiūrovai teatre. Ir keletas detalių – ant lovos pritūpusi beždžionėlė, baltas pinčeris. Po lova – sandalai ir naktipuodis.

Nežinome tolesnio tos drobės likimo nei jos estetinės vertės, tik bendrą apžvalgininko pastabą „es ist eine Feinmalerei“. Pats asmenų ir daiktų išvardijimas skleidžia buduariško palaidumo, pudros, kvepalų ir nuodėmės atmosferą. Gal Torrentius, pralenkęs savo epochos stilių – vienišas rokoko pradininkas, atskirtas laike nuo Bouchero ir Fragonardo? Kaip stotingų pirklių šaly rasdavo savo palaidų darbų mėgėjų? Ką gi, beveik kiekvienoje epochoje būta amoralių drobių kolekcionierių, kurie rūpestingai slėpdavo savo lobius nuo vaikų, žmonų ir moralės sargų akių, tik ypatingomis progomis, paaistrinti vyno, lankstais keliaudavo į tamsius užkaborius ir rodydavo juos artimiausiems draugams, springdami nedoru juoku.

Mums teliko vienas darbas. Vienas vienintelis, sulaikytas ties nebūties praraja.

Torrentiaus gyvenimas – parengta literatūros medžiaga, pats nusprendžia stilių, reikalauja greito, nusuktsprandiško pasakojimo, aštrių kontrastų, barokinio padidinimo, modeliuoti herojų iš priešiškų elementų, meniškai vaizduoti kintančias nuotaikas – nuo nedrumsčiamo nerūpestingumo, jutiminio pasaulio sukelto svaigulio iki kankinimų kambario ir katastrofos siaubo. Dėkinga tema.

Daug sudėtingiau įveikti jo vienišąjį veikalą. Nėra vienalytis, o kartu primena palimpsestą, meistriškai sunertą grandinę, vedančią į patį tamsaus šulinio dugną, naujų paslapčių link – traukia, vilioja, stumia į klystkelius.

Visiškai beviltiškas – kaip paprastai tokiais atvejais – atrodo bandymas išaiškinti, kad tas paveikslas – tai šedevras. Meno istorikai neliudija garbės žodžiu, o aš pats nežinau, kaip į suprantamą kalbą išversti – numaldytą šūksnį, kai pirmą kartą pats atsistojau akis į akį su Natiurmortu, džiaugsmo nuostabą, dėkingumą, kad esu pernelyg dosniai apdovanotas, ugningą susižavėjimą.

Atsimenu tokį atsitikimą, įvykusį prieš daugelį metų netoli Paryžiaus, sename vienuolyne, paverstame intelektualų prieglobsčiu. Parkas su gotiškos šventyklos griuvėsiais. Iš žemės styrojo baltos, plonos lyg pergamentas mūrų liekanos, jų nerealumą dar labiau pabrėžė dideli smailių skliautų langai, kuriuos varstė lengvabūdžiai paukščiai. Nei vitražų, nei kolonų, nei lubų skliautų, nei akmens grindinio – lyg ore pakibo – architektūros oda. Navoje – tanki, pagoniška žolė.

Tas vaizdas man įstrigo labiau nei pašnekovo – Vitoldo Gombrovičiaus, besišaipančio, kad mėgstu meną – veidas. Net nesigyniau. Kažką murmėjau, suvokdamas, kad esu tik objektas, gimnastikos svarelis, kuriuo rašytojas treniruoja savo dialektinius raumenis. Jei būčiau nekaltas filatelistas, Gombrovičius juoktųsi iš mano albumų, rinkinių, serijų, įrodinėdamas, kad pašto ženklai būties hierarchijoje žemiausi ir todėl morališkai įtartini.

- Tai visiškai beprasmiška. Kaip galima aprašyti katedrą, skulptūrą ar kokį tapybos darbą – pamokslavo tyliai ir be gailesčio. – Palikite tuos žaidimus meno istorikams. Jie irgi nieko nesupranta, bet įteigė žmonėms užsiimą mokslu. – Įtikinama. Labai puikiai žinau visas aprašymo kančias ir bevaisį darbą, kaip akiplėšiška versti puikią tapybos kalbą į erdvią lyg pragarai teismo nuosprendžių ir meilės istorijų kalbą. Net nežinau, kas mane verčia taip stengtis. Norėčiau tikėti, kad mano abejingas idealas reikalauja tų kerėpliškų aukų.

Rodos, Gombrovičių erzino įgimta plastinių menų „kvailystė“. Išties, joks paveikslas populiariai neaiškina Kanto nei Husserlio ir Sartro – dviejų rašytojo mėgstamų mąstytojų, kuriais vis pasiremdavo, intelektualiai naikindamas kantriai užliūliuotus priešininkus – filosofijos.

Tačiau mane visada džiugino būtent ta „kvailybė“ – ar, švelniau tariant, naivumas. Paveikslų dėka man teko malonė susitikti su Jonijos gamtos filosofais. Sąvokos dygo tik iš daiktų. Kalbėjome paprasta gaivalų kalba. Vanduo buvo vanduo, uola – uola, ugnis – ugnis. Kaip nuostabu, kad mirtinos abstrakcijos dar neišsiurbė viso realybės kraujo.

Paul Valéry perspėjo: „Reikėtų atsiprašyti, kad drįstame kalbėti apie tapybą“. Visada suvokiau savo netaktišką elgesį.

Torrentiaus Natiurmortas atsitiktinai atrastas tik 1913 metais, taigi beveik tris amžius po sukūrimo. Kitoje paveikslo pusėje – tapytojo monograma ir antspaudas, patvirtinantis, kad paveikslas priklausęs Karolio I kolekcijai.

Bejėgė nuostaba – taip tinkamiausiai galėtume reaguoti į kūrėjo gyvenimą ir jo pomirtinius nuotykius. Nieko nepadarysi. Galėčiau papasakoti daugybę man nutikusių atsitikimų, kai nutariau susidomėti tapytoju. Staiga susikaupė nenugalimos kliūtys, paslapčia dingo užrašai (apie jį), sklido klaidinantys gandai, knygos vedė šunkeliais. Torrentius atkakliai gynėsi nuo geraširdės atminties išmaldos. Natiurmortas su žąslais – tai apskritimas, truputį suplotas „poliuose“, sukuria šiek tiek įdubusio veidrodžio įspūdį. Veidrodžio dėka didėja tinstanti daiktų tikrovė. Ištraukti iš jų ramybę drumsčiančios aplinkos didingieji gyvuoja savarankiškai. Mūsų kasdienės, praktiškos akys trina kontūrus, pastebėdamos tik neaiškias, sumišusias šviesos dėmes. Tapyba kviečia kontempliuoti niekingus pavienius daiktus, naikindama jų banalų atsitiktinumą – taip paprasta taurė ima reikšti daugiau, nei reiškia, lyg taptų visų taurių suma – savo lyties esencija.

Ypatinga paveikslo šviesa – šalta, žiauri, norėtųsi tarti, simptomiška. Jos šaltinis – už tapybos scenos. Siauras šviesos ruožas geometriškai tiksliai išrėžia figūras, bet nesiskverbia gelmėn, sustodamas priešais lygią, juodą bazalto tvirtumo fono sieną.

Kairėje – literatūrinis aprašymas panašus į vargų sunkių baldų stumdymą, lėtai vystomas laike, o tapypos vaizdas staigus, pasirodo lyg kraštovaizdis, nušviestas žaibo – taigi, kairėje - šiltos bronzos spalvos glazūruotas molio ąsotis, sulaikęs šviesos atšvaitą. Vidury – iki pusės pripilta vyno storo stiklo taurė, vadinama römer. Toliau – alavo ąsotis su energingai kyšančiu snapeliu. Tie trys indai išrikiuoti viena linija, veidu į žiūrovą, ramiai stovi ant vos pažymėtos lentynos, ant kurios dar – dvi fajanso pypkės cibukais žemyn ir šviesiausia paveikslo detalė – iki baltumo įkaitintas popieriaus lakštas su partitūra ir tekstu. Viršuje – kažkoks daiktas, kurio iškart negalėjau atpažinti, man pasirodė ant sienos pakabinta senoviškų šarvų dalim, atidžiau apžiūrėjus, pasirodė esąs grandininiais žąslais, naudotais pajungti ypač nirtulingus žirgus. Ištraukti iš arklidžių kasdienybės tie metalo pakinktai ryškėja juodame fone – kilnūs, grėsmingi ir niaurūs lyg Didžiojo Komandoro šmėkla.

Nuostabiai mulkinantis Torrentius juokiasi iš tyrinėtojų bandymų nustatyti jo rangą ir vietą meno istorijoje. Netilpo gyvenime, veltui jo ieškoti vadovėliuose, kur viskas iš ko nors išplaukia ir pinasi į mandagius modelius. Net savo kartoje buvo visiškai išskirtinas reiškinys, lyg be aiškių menininių pradininkų, konkurentų, pasekėjų, mokinių – tapytojas, griaunantis schematizuotus dalinimus į mokyklas ir kryptis.

Todėl buvo nelabai aiškiai tituluotas “iliuzinio realizmo meistru”. Ką tai reiškia? Paprasčiausiai, vaizdavo asmenis, daiktus, kraštovaizdžius taip, kad atrodė lyg tikri, ne tik apgaulingai panašūs, bet ir tapatūs su modeliais. Ranka inkstintyviai tiesiasi, norėdama išlaisvinti iš rėmų užmigdytas būtis. Senieji meistrai paveikdavo ne tik akis – žadindavo ir kitus pojūčius – skonį, uoslę, lytėjimą, net klausą. Bendraudami su jų kūriniais, fiziškai juntame – koks rūgštus geležies skonis, koks šaltas ir lygus stiklas, kaip kutena persikai ir veliūrai, kokią švelnią šilumą skleidžia molio ąsočiai, pranašų akys sausos, senos knygos kvepia, staiga papučia audra.

Torrentiaus darbo kompozicija paprasta, beveik asketiška. Vaizdas sunertas ant horizontalios ir vertikalios ašių, remiasi kryžiaus schema, todėl galėtų tapti dėkinga formalios analizės šalininkų ir jų šiek tiek mokyklinių tyrimų tema – lygiagretės, įstrižainės, kvadratai, apskritimai ir trikampiai. Tačiau šiuo atveju tokie metodai rodosi nenaudingi. Iš pat pradžių man keistai atrodė, kad nejudančioje paveikslo šviesoje vyksta kažkas labai svarbaus. Pavaizduotieji daiktai siejasi į prasmių jungtis, o pačioje kompozicijoje tūno paslaptis ar užkeikimas, įamžintas pamirštos kalbos raidėmis.

Daugeliui meno istorikų Natiurmortas su žąslais tėra viena iš populiarių Vanitas alegorijų. Galima būtų pritarti, nes kas gi drįstų priešintis Ekleziastui, skelbiančiam, kad viskas – tuštybių tuštybė. Tačiau šis paprastas išaiškinimas pernelyg paviršutiniškas ir apibendrinantis. Kaip, pavyzdžiui, paaiškinti drąsų, “siurrealistinį” junginį – žąslus, grėsmingai kybančius virš trijų indų? O dar tas popieriaus lapas su natomis ir tekstu. Gal būten čia reikėtų ieškoti slaptosios veikalo prasmės?

Tekstas olandų kalba:

E R Wat buten maat bestaat

int onmaats qaat verghatt.

Santrumpą eilių pradžioje galima išskaityti taip – Eques Rosa Crucis, o tai mus veda link senų pėdsakų, tai yra, numanymo, esą Torrentius buvęs rozenkreuceris. Iš tiesų, tai – ne įrodymas. Menininkas kuo puikiausiai galėjo nutapyti tą paveikslą pagal kokio Brolijos nario užsakymą, atlikdamas jo nurodymus. Taip viduramžiais dauguma altorių kompozicijų sukurta pagal tikslius teologų nurodymus, jie diktavo menininkams scenų tvarką, simbolius ir net spalvas. Tai aiškiai liudija išlikusios sutartys.

Neaiškias eiles, kurias galima net tarti esant ezoterinėmis, rekėtų aiškinti, o ne versti pažodžiui, kitaip tariant, atsargiai, ant pirštų galų artėti prasmių laiptais, nes pažodiškumas seklina prasmę ir baido paslaptis.

Štai kaip suvokiu tekstą, įrašytą į Torrentiaus darbą;

Kas esti už normos (darnos) ribų,

Ant- normyje (nedarnoj) pražus.

Suvokiu, kad tai – vienas iš galimų vertimų ir dar gana banalus, jei palygintume su originalo minties turtingumu. Tačiau tariamas informacijos akivaizdumas neturėtų atgrasinti. Kas susidūrė su pitagoriečių mintimis ar neoplatonizmu, gerai žino, kokį svarbų vaidemnį tose kryptyse atlieka skaičių ir normų simbolika, kaip ieškoma matematinės fomulės, siejančios žmogų su pasauliu.

Eilėraščio minties konstrukcija paremta darnos ir chaoso priešybe – protingos formos ir beformės materijos, kuri daugybės religijų kosmologijose tebuvo tamsi masė, laukianti dieviškojo tvėrimo akto. Jei mano prielaidos teisingos, pagal etines kategorijas Torrentiaus natiurmortas – visai ne Vanitas, o vienos iš pagrindinių dorybių, santūrumo, temperantia, sofryzone alegorija. Tokią interpretaciją primeta pavaizduoti daiktai – žąslai, aistrų vadžios, indai, suteikiantys formą beformiams skysčiams, iki pusės pripilta taurė, lyg primintų pagirtiną graikų paprotį – maišyti vyną su vandeniu.

Pagrįstai maniau, kad ši mano Torrentiaus paveikslo egzegezė labai galima. Argi ne aiški ir logiškai vientisa? Teturėjo vienintelę ydą – būtent tą įtartiną paprastumą.

Nedavė ramybės ir eilės, įrašytos į paveikslą, glaustos lyg akmuo ir sakralinės formulės nuosprendis. Norėdamas pasiekti jų filosofijos šaltinius, ėmiau vartyti ezoterinių autorių iš menininko laikų traktatus, visų pirma – Johanną Valentiną Andreä - Fama fraternitatis ir Confessio sudaro pagrindą pažinti Brolijos doktriną, vėliau – anglų gydytojo Roberto Fluddo, nusipelniusio platinant rozenkroicerių idėjas, veikalus, keistas ir painias alchemiko Studiono, ieškančio idealaus Mistinės Šventyklos mato, knygas ir, žinoma, Jokūbo Böhme bei Teofrasto Bombasto iš Hohenheimo darbus.

Iš pradžių hermetinių knygų skaitymas kvepia Didžiuoju Nuotykiu lyg nuostabi kelionė po egzotines neprijaukintos minties šalis. Pilkos filosofų abstrakcijos pakeistos turtingais simboliais ir vaizdais, viskas su viskuo siejasi link trokštamos Vienovės, o pasaulis toks lengvas ir permatomas. Tereikia patikėti pirma menkiausia prielaida, įsisavinti slaptą kalbą, neklausti apibrėžimų, patikėti Metodu. Pasiduoti – tai reiškia įtikėti. Keista, kad net net menkiausi ideologiniai raizgynai tokie panašūs.

Tikriausiai neturėjau pakankamai kantrybės, net geros valios, pritrūko nuolankumo. Skeptiškasis kipšiukas saugojo mane nuo pakylėjimo ir Nušvitimo malonės. Sakau tai nesididžiuodamas, šiek tiek gailėdamasis. Galų gale teliko šaltai mėgautis. Nepriartėjęs prie iniciacijos, kai mane atmetė išrinktųjų Paslaptis, kritau estetų pragaran. Dailios išlaisvintųjų protų konstrukcijos – svaiginančios dvasių piramidės, oro statiniai, veidrodiniai alegorijų labirintai, brangieji gyvūnai ir akmenys, žalias jaspis – šviesos ženklas, žydras safyras – tiesa, auksinis topazas – harmonija.

Tos pilgriminės kelionės po senus traktatus neišėjo veltui. Suradau keletą svarbių žinių. Žinoma, kad sektos ir slaptosios draugijos remia savo doktriną pranašo-įkūrėjo, nušviesto senos tradicijos žavesio, mokymu. Rozenkroicerių kūrėjas – Christianas Rosenkreuzas, vokiečių plikbajoris, paklydęs gnozės riteris, kelionės į Šventąją žemę, Damaską, Afriką ir Ispaniją metu iš arabų Išminčių pasisėmė žinių apie paskutiniuosius dalykus. Kaip pritinka pranašui, gyveno ilgai, net 107 metus (1378 – 1485), grįžęs į tėvynę, įkūrė nedidelį ordiną ir užsiėmė okultizmo studijomis. Legenda pasakoja, kad 120 metų po Mokytojo mirties požeminiame koplyčios - šventyklos formos kapinyne atrastas jo nesuiręs kūnas. To sakralinio statinio, iš kurio neliko nei pėdsako, aprašymas – lyg vadovas po fantastiškų simbolių muziejų. Daugybė kulto daiktų, skulptūrų, įrašų, lempų, užgęstančių, kai priartėja netikintysis, senų knygų, sudėtingų geometrinių figūrų grindiny ir ant meistriškų lubų – ten taip pat atrasti veidrodžiai, kuriuose stebuklingu būdu įamžinti dorybių simboliai – Torrentiaus paveikslo turinys.

Rozenkroicerių ordinas keliasdešimt metų slapta gyvavo katakombose. Tuo metu karštligiškai ieškota įtakingų rėmėjų – kunigaikščių ir mokslininkų, kurtos tarptautinės „ložės“, slapta rinktasi į sueigas, leisti anoniminiai raštai. Pateisinamas atsargumas. Brolija kaltinta artimais ryšiais su reformacija, atviru priešiškumu Romai, simpatijomis arabų ir žydų pasauliui, planais pakeisti visuomenės tvarką ir, žinoma, ryšiais su nelabosiomis jėgomis.

Po ilgo inkubacijos laikotarpio rozenkroiceriai nusprendė imtis veiklos atvirai ir plačiu mąstu. Manyta, kad atėjo akimirka, tinkama įgyvendinti pasaulio kaitą. Tai įvyko 1614 metais. Tada išleistas garsusis pamfletas Allgemeine und generelle Reformation der ganzen weiten Welt. Ar tik neatsitiktinai taip pat datuojamas Natiurmortas su žąslais?

Taip pabaigiau pirmąją eskizo apie Torrentių versiją. Rankraštį paslėpiau stalčiuje. Tyliai tikėjausi, kad laikas veiks mano naudai. Sudėtingų temų pažinimas reikalauja alchemiko kantrybės.

Po kelių metų, visiškai nelauktai, be jokių pastangų gavau pašto siuntinį su trumpos ir labai moksliškos studijos apie manąjį tapytoją kopija. Tikra dangaus ir žmonių palankumo dovana. Iš Olandijos išsiųstas laiškas beprasmiškai klaidžiojo po daugybę šalių ir tikrai apverktinos būklės pateko man į rankas. Sulipę ar išsitrynę puslapiai aplieti riebalais, išblyškę raidės. Nežianu, kas taip pasityčiojo iš to nekalto veikalo – gal valstybiniai svetimų laiškų skaitytojai, taigi ne džentelmenai, o tai manęs nebeverčia domėtis liokajų atsitikimais. Laimei, tekstas dviem kalbom, ir po trumpų komplikacijų man pasisekė suprasti jo prasmę. Negalėjau atsikratyti įspūdžio, kad tas, kuris jau pakliuvo į Torrentiaus spąstus, turi būti viskam pasiruošęs.

Studijos autorius – olandų meno istorikas ir muzikologas Pieteris Fischeris – pirmą kartą atkreipė dėmesį į muzikinį Natiurmorto aspektą, tas natas, į paveikslą įrašytą partitūrą. Iki tol manyta, kad tai – puošybos elementas, paprastas ornamentas ir nėra jokio ryšio tarp natų ir teksto po jomis. Fischeris įrodė, kad toks ryšys yra ir, norint suvokti darbo prasmę, reikia jį atskleisti.

Stebinantis dalykas – kodėl niekas nepastebėjo aiškios klaidos Torrentiaus dvieilyje. Visi iki vieno perskaitė žodį quaat (blogas), o paveiksle aiškiai, juodu ant balto – qaat. Galima manyti, kad šlubavo tapytojo rašyba, jei ne faktas, kad ties tuo žodžiu – harmoniją griaunanti nata („h“, o ne – kaip turėtų būti – „b“). Tikslinga, sąmoninga dviguba rašybos ir muzikos klaida simboliškai žeidžia tvarką. Viduramžiais tas kompozitoriaus – moralisto veiksmas vadintas diabolus in musica – paprastai kartu su žodžiu peccatum.

Ne toks įtikinamas Fischerio pateiktas dvieilio teksto aiškinimas. Autorius mano, kad pradinė santrauka E R reiškia Extra Ratione, o tai skatina dauginti drąsias hipotezes. Tokį skandalingą gyvenimą nugyvenęs tapytojas, metęs iššūkį visam pasauliui, negali ginti santūrumo. Natiurmortą su žąslais reikėtų suvokti lyg apsimestinę santūrumo alegoriją, o iš tiesų – meistriškai paslėptas iš pančių išsilaisvinusio, neįprasto, pakilusio virš mažadvasių miesčionių minios žmogaus šlovinimas.

Angliškame Rijksmuseum kataloge radau kitą jaudinančiųjų eilių iš Torrentiaus paveikslo versiją. Ne pažodinis vertimas, o tik vienas iš galimų bandymų suprasti hermetišką tekstą. „That which is extraordinary has an extraordinary bad fate“. Skamba vienprasmiškai, sekliai ir nežinia kodėl menininkui priskiriama pranašystės dovana – esą, numatęs savo tragišką baigtį.

Galų gale reikėtų paklausti, ar Torrentiaus darbas – toks nuostabiai kūniškas ir klasiškai uždaras – reikalauja tokių painių aiškinimų, griaunančių savarankiško jo pasaulio rėmus. Mums gi visai nesvarbu, kokios dvasios – blogosios ar gerosios, išmintingosios ar pašėlusios – įkvėpė tapytojo veikalą. Paveikslas gyvas ne atspindėta slaptų knygų ir traktatų šviesa. Švyti savo šviesa – aiškia ir skvarbia.

Laikas skirtis su Torrentiumi. Pakankamai ilgai juo užsiėmiau, kad švaria sąžine galėčiau prisipažinti nieko nežinąs. Įtariu, kad įjungiau savyje kažkokį gynybinį mechanizmą, lyg bijodamas, kad iš tikrai tragiškos istorijos išnirs banalaus nuotykių ieškotojo asmuo. Nenorėjau ir rinkau įrodymus, kad buvęs neįprastu žmogumi, nuolat ir atkakliai (už ką nusipelnė kankinio palmės) griaunančiu normas ir schemas.

Palikimas – santūrumo alegorija, didžio susivaldymo, savimonės ir darnos veikals, lyg besipriešinantis jo pašėlusiems gyvenimo patyrimams. Bet tik prasčiokai ir naivuoliai reikalauja pavyzdingos menininko gyvenimo ir darbų darnos. Tikriausiai, niekada nebesužinosime, kas jis išties buvo. Politinio sąmokslo auka? Į tai nurodo akis rėžianti kaltės ir bausmės disproporcija, susidomėjimas procesu, diplomatų tarpininkavimas. Ar suvedžiotųjų moterų vyrai ir tėvai, trokštantys keršto, galėjo siekti teisinės mirties? Kokie jo santykiai su rozenkroiceriais? Negalima paneigti, kad skandalingos keistenybės – tik apgaulingas manevras, kaukė, kuria dengiama konspiracinė Brolijos nario veikla. O gal buvo ypatingu asketu à rebours – kokių pasitaiko ne tik rusų romanuose – per nuopuolį ir nuodėmę, aplinkiniu keliu eina link aukščiausiojo gėrio.

Nėra daugiau klausimų. Nesugebėjau iššifruoti. Paslaptingas tapytojas, nesuprasta žmogus iš susidomėjimo, paremto skurdžiais šaltiniais, srities pereina – į drumstą fantazijos, pasakų sritį. Laikas skirtis su Torrentium.

Lik sveikas, natiurmorte.

Labanakt, nukirstoji galva.

Atgal