Zbigniew Herbert

SKRUZDñLIˆ KARALIUS

Ajakos buvo Dzeuso ir Ajsopos upòs dievo dukros Eginos snus. Gimò negyvenamoje saloje ir augo neai‰kiai nujausdamas, kad jis – to tu‰ãio Ïemòs sklypo vandens begalybòjò valdovas ir tremtinys. Kaip dauguma pamestinuk˜ net nenutuokò, kas jo tòvas. Taãiau i‰saugojo miglotus motinus atsiminimus ir jos vardu pakrik‰tijo salà.

Taigi i‰ pradÏi˜ buvo vardas, nederlinga Ïemò ir karalius.

Vienintelis Ajakos uÏsiòmimas – i‰kilminga neveikla. Gal˜ gale tai – valdanãi˜j˜ privilegija ir net pareiga – sustingusios bties, gera‰irdi‰kai ar gròsmingai budinãios esaties pasirei‰kimas, bet reikalingos ir dar kieno nors akys – veidrodÏiai – tu‰tumoje kiekviena hierarchinò klostò, keikvienas gestas, kiekvienas valdingas Ïvilgsnis tampa nieku. Kadangi jam nebuvo suteikti Robinzono Kruzo, kuris taip uÏsideg´s ir tokiomis pagirtinomis pastangomis i‰studijavo visà praktin∞ civilizacijos vadovòl∞, gabumai, Ajakos i‰rado sau tariamà uÏsiòmimà, pavadindamas j∞ dvasioje – karali‰ka vald˜ inspekcija.

Tada i‰tisas dienas klajojo po salà tarp i‰degusi˜ Ïoli˜, ret˜ krm˜ ir medÏi˜, nedràsiai kunkuliuojanãi˜ ‰altini˜, kuri˜ vandenys ∞sigerdavo ∞ akmenis, i‰nykdavo smòlyje, lyg nò nepagalvot˜, kad gali tapti nors ir niekingo upok‰nio pradÏia. Skurdi augmenija, beveik joki˜ gyvn˜, i‰skyrus keletà i‰sigandusi˜ ki‰ki˜ ‰eimyn˜, taãiau gausu vabzdÏi˜, i‰tisi cikad˜, vabal˜, skruzdòli˜ spieãiai, o j˜ chitininiai tra‰kesiai, girgÏdesiai, ‰lamesiai, rausimosi garsai tesudarò niekingus to, kà vadiname krimo simfonija, pakratus.

·viesiomis naktimis ∞prato vaik‰ãioti prie maÏos ∞lankos ir iki pat au‰ros stebòdavo sensacingàsias Nereides, ‰okanãias pamaÏu besileidÏianãio mònulio ‰viesoje, ∞ delfin˜ ir ruoni˜ bandas, i‰einanãias ant kranto, linguojanãias, lyg ant peãi˜ vis tebene‰t˜ slid˜ okeano kamuol∞. Pavydòjo jiems, pavydòjo net galybòms Ïuv˜, nes bendruomenòs ilgesys nenuraminamas.

Apie au‰rà dar vieni‰esnis gr∞Ïdavo ∞ savo rmus – violetin∞ àÏuolo ‰e‰òl∞ - ir meldòsi diev˜ tòvui, kad atsi˜st˜ jam Ïmoni˜, ir godÏiai prisiekdavo, kad bus jiems geras ir supratus.

Dzeusas pasigailòjo savo pamestojo snaus. Ajakos sapne pamatò, kaip i‰ àÏuolo, po kuriuo miegojo, lap˜ ir ‰ak˜ lyg ruda rasa krenta skruzdòs ir, paliet´ Ïem´, tampa Ïmonòmis. Kai atsibudo, saloje knibÏdòte knibÏdòjo. Garsai sklido ore, bògiojimas, raginimai, stebuklingas sàmy‰is.

Taigi, uÏuot gav´s kokià i‰ Nojaus Arkos i‰krap‰tytà porel´, Ajakos gavo dovan˜ daugyb´ Ïmoni˜, sunkiai apra‰omas abiej˜ lyãi˜ btybes, pana‰ias ∞ Ïiauberes, slegiamas Ïydòjimo laikotarpio ir gyvenimo beprasmybòs, ir dar ilgaplauki˜ jaunuoli˜, kurie, uÏuot uÏsiòm´ kuo naudingu, bukai spokso ∞ erdv´, tai rei‰kia, kad gilinasi ∞ Tolim˜j˜ Ryt˜ filosofijà, ir suaugusi˜ vyr˜ bei moter˜ su ‰velniais veidais, be i‰rai‰kos, maÏai klasikinòmis nosimis ir grubiomis galnòmis, ir gal˜ gale senuk˜, kankinam˜ reumato, kuriems viskas krenta i‰ rank˜, ir seneliuk˜, plepi˜ ir niri˜, kuri˜ vienintelò prie‰mirtinò paguoda – tai, kad pasaulis galutinai i‰protòjo – ÏodÏiu, Ajakos turòjo tokià Ïmonijà, kokia ji ir turi bti, pavyzdingai nepataisomà ir stebuklingai paprastà.

Pamaldusis karalius pavadino naujuosius salos gyventojus mirmidonais, taigi skruzdòli˜ tauta. Tokiu bdu noròjo ‰lovinti dievo gerumà ir jo stebuklingà ∞siki‰imà. I‰ kur galòjo Ïinoti, kad tame pavadinime paslòpta lemtis?

Pagrindinò gero valdovo pareiga – paÏinti pavaldini˜ charakterius – dorybes, ydas, ypatingà j˜ màstymo ir ilgesi˜ bdà. Todòl Ajakos stropiai stebòjo mirmidon˜ paproãius, su visa simpatija, supratingumu, bet kartais ir su stropiai slepiamu, stebinanãiu nerimu stengòsi pasiekti kolektyvinòs sàmonòs uÏkaborius.

Mirmidonai gebòjo instinktyviai organizuotis, ir dar taip, kaip reta kuri tauta. Savo veiklos imdavosi spontani‰kai, savanori‰kai, lyg vaikai Ïaidim˜. Darbo pasidalinimas nesukeldavo joki˜ sunkum˜, ir vykdavo be priÏiròtoj˜, skatintoj˜, inspektori˜, be jokios hierarchijos ir maÏiausi˜ administracijos pòdsak˜. Paprasãiausiai dirbdavo nuo au‰ros iki sutem˜, perdòtai lyg protestantai, ∞kvòpti, nesitikòdami susiÏavòjimo ar pagyr˜.

Civilizacij˜ istorikai, etnologai, struktralistai rpestingai vengia mirmidon˜ temos, nes ji netelpa j˜ paprastose, trikampòse schemose. ·ios ypatingos tautos, i‰vytos i‰ mokslini˜ vadovòli˜, doktorat˜, tarptautini˜ seminar˜, atveju nelabai Ïinota, kas buvo sacrum, o kas profanum, kas vir‰us – kas apaãia, kas gòris – kas blogis, ir kokiu bdu tezò, vis ar‰iai kovojanti su antiteze, galòt˜ pabaigoje bti vainikuota gelbstinãia sinteze.

Tiesa, mirmidonai nepasiÏymòjo nei smalsumu, nei vaizduotòs pertekliumi. Religija – o stebukle, monoteistinò – buvo apribota senuoju pelazgieti‰ku Motinos-OÏkos kultu. Moralòs srityje sustojo lyg paãiam vidury, tarp i‰bujojusi˜ dorybi˜ ir klampios nuodòmi˜ pelkòs. Svetimas jiems buvo tradicijos pa‰ventintas gin㘠su artimaisiais – ms˜ broliais baigimo bdas, pasitelkiant metodi‰kà akmens trinksmà ∞ kaukol´, o taip pat vagystò, netikra priesaika, apkalbos. Nei‰tikimybò atsitikdavo tik asmenims, kurie kartais prarasdavo atmint∞.

Mirmidonai ryÏtingai atmetò visus architektros stilius. Savo bstus statydavo po Ïeme, jie bdavo sudaryti i‰ painios koridori˜ sistemos, tamsi˜ aik‰ãi˜ ir gyvenam˜j˜ kamer˜. Tai turòjo sav˜ privalum˜: nereikalinga prie‰gaisrinò apsauga, apsaugota gamta. Taãiau labiausiai giriami poÏeminio klimato kerai, miela vòsa, nepriklausomybò nuo auros kapriz˜ ir stiprinantis miegas po ‰aknimis, miegas be ÏvaigÏdòt˜ prana‰ysãi˜ ir ko‰mar˜, miegas, aklinai uÏpildytas dumblo, molio ir smòlio. Psichi‰kai i‰laikantys pusiausvyrà, per ilgus j˜ istorijos laikus sunku sutikti nors vienà asmen∞, paveiktà, pavyzdÏiui, lengvos religinòs manijos.

Apie mirmidon˜ darbo metodus mokslas tyli, o juk jie verti dòmesio, besiskiriantys nuo Ïinom˜ pavyzdÏi˜, visinteliai savoti‰ki. Mirmidonai visi‰kai pasitikòjo rank˜ darbu, tiesiogine to ÏodÏio prasme, nes atmetò ∞ranki˜ dÏiaugsmà, rato, bloko, paprasto keltuvo geradaryst´.

Apsiginklav´ tik nua‰trintais kuolais ir mietais, ∞dirbdavo vargingus laukelius ir darÏovi˜ sodelius, o negailestinga saulò naikino i‰vargtus vaisius. Dirbdavo prie keli˜ ir kanal˜, vis uÏpustom˜ smòlio, statyb˜, varginanãius mònesius praleisdavo nuolat remontuodami savo poÏeminius bstus, kurie ∞lÏdavo ant galv˜. Permesti lieptà (vidutini‰kai i‰silavinusiam bebrui terei‰kia suvalgyti pusryãius) mirmidonams – giganti‰kas uÏdavinys, perpasakojamas i‰ kartos ∞ kartà. Taãiau niekada neprarasdavo ∞kar‰ãio, energijos ir geros savijautos. PaÏanga – ta i‰daviki‰ka jòga, stumianti Ïmonijà link rizikingos ekstravagancijos – dòl to kentòjo, taãiau buvo uÏtikrintas darbas, suteikiantis saugos pojt∞.

Dirbdavo visada kartu ir visda j˜ bdavo lyg per daug. Galynòdavosi su nepaklusnia materija ir nors rezultatai bdavo nelabai imponuojantys, negalima bdavo atitraukti aki˜ nuo t˜ ∞tempt˜ raumen˜, palenkt˜ peãi˜, gyv˜ rank˜, kovojanãi˜ su bedvase mase. Akustiniai efektai, lydintys tas imtynes, verti didÏiausios nuostabos. Garss, jaunatvi‰ki kavimai, dainingi tarpusavio paraginimai, ritmi‰ki garsai i‰ plauãi˜ gilumos, triumfo ir pralaimòjimo ‰ksniai – burdavosi ∞ reto groÏio kantatà. Prie dirbanãi˜j˜ vis burdavosi bedanãiai seniai, didindami ir taip jau nemaÏà sumai‰t∞, gyvai komentuojantys darbo komand˜ pasiekimus, garsiai patarinòjantys ir grieÏtai raginantys.

Tokie buvo mirmidonai.

Ajakos dalia verta pavydo. J∞ mylòjo dievai ir pavaldiniai. Galòjo atrodyti, kad svajotojo Platono ir svajotojo Vladimiro Iljiãiaus i‰sapnuotos idilòs tobulai ∞siknijo, ir dar paremtos ne teorija ar ∞sitikinimais, kurie gi kinta, o tvirtu genetikos fundamentu.

Karaliaus galvoje dygo naujos, beveik revoliucinòs idòjos. Tro‰ko apdovanoti savo tautà autonomija, o po to pamaÏu perleisti jai ∞vairias valdÏios sritis, kad gal˜ gale savo funkcijas apribot˜ reprezentacija, progini˜ pamoksl˜ sakymu ir lietaus uÏkeikimu. Ir ãia sutiko mirmidon˜, kurie teisinosi tuo, kad jiems uÏtenka sav˜, namini˜ uÏsiòmim˜, pasiprie‰inimà – pasyv˜ ir tvirtà. Ir titulai – pigus dalykas, o apskritai taip trok‰tamas – kuriais noròjo apdovanoti kai kuriuos pilieãius, kas galòjo sukelti gimininòs aristokratijos formavimàsi ir, vòliau, vaisingà visuomenin´ ∞tampà – nesukòlò entuziazmo. Karalius ir toliau rezidavo po àÏuolu, taigi kambarinio titulas terei‰kò – ‰e‰òlio kambarinis.

Ajakos dòl vykdom˜j˜ funkcij˜, o ir i‰ polinki˜ buvo konservatorius, taãiau ‰viesus konservatorius ir suvokò, kad netrikdoma valdovo ir pavaldini˜ harmonija nesuderinama su gamtos taisyklòmis, todòl reikia parodyti palankumà nei‰vengiamoms permainoms ir net i‰vilioti jas i‰ tamsi˜ likimo uÏkabori˜, kad po to bt˜ lengviau prisitaikyti.

ñmòsi atsargi˜ reform˜, pradòdamas nuo to, kas nòra bazò anei antstatas (pagal genial˜ mokslininko Jotwueso skirstymà), tai rei‰kia, nuo kalbos permain˜.

Kar‰tà liepos dienà ∞vyko i‰kilminga vis˜ gyventoj˜ sueiga, kuriems karalius parei‰kò, kad nuo to laiko iki amÏinybòs Egina dràsi˜ pilieãi˜ garbei bus vadinama Mirmidonia. Tuo bdu tro‰ko paÏadinti uÏmigdytà nacionalinio i‰skirtinumo jausmà, i‰didumà, i‰laisvintà tà nesuprantamà Ïmogaus polink∞ bti auk‰tesniu uÏ kitus dòl veikiau nieking˜ prieÏasãi˜: gimimo vietos, odos pigmentacijos, nosies formos. Nustatò, kad pagrindinis kelias, o tiksliau takelis, vedantis per salos vidur∞, vadinsis Pergalòs Prospektu.

Mirmidonai potvark∞ priòmò ramiai, linkãiojo galvas. Bet viskas liko kaip ir anksãiau, po senovei. Paklusns gyventojai, patys to nesuvokdami, ginãe dòl universali˜ dalyk˜ uÏòmò t˜, kurie skelbò, kad bendrosios sàvokos gldi daiktuose, o ne linguoja gròsmingais debesimis vir‰ daikt˜, pozicijà. Toks buvo j˜ prasãioki‰kumas.

Socialinò pedagogika, kaip ir kiekviena kita, planuoja gradacijà, peròjimà nuo lengvesni˜ laipsni˜ prie sunkesni˜, ir Ajakos po pirmo pralaimòjimo òmòsi kito liaudies ‰vietimo etapo. Noròdamas paruo‰ti savo uÏsispyròlius provincialus susitikti su kitais Ïmonòmis, paskelbò, kad netrukus saloje ∞vyks Tarptautinò Mugò.

I‰ties, ∞ Eginà suvaÏiavo nemaÏai pirkli˜, daugiausiai i‰ Kretos. Mirmidonai i‰statò tai, kà turòjo geriausio: kuolus Ïem´ dirbti, vyÏas i‰ Ïievòs, pa‰ukinius apsiaustus, molinius puodus be papuo‰im˜, kanapi˜ virveles su mazgais, kurios ãia buvo manomos esant papuo‰alais. O sveãiai sublizgòjo stulbinanãia eksponat˜ gausybe, nes ir prieÏodÏiu tap´ karoliai, ir margas kartnas, nauji, automatiniai Ïagri˜ modeliai, ∞rankiai Ïudyti gyvnus ir Ïmones, pakabukai, auskarai, plunksn˜ diademos, ir dar prekòs, kuri˜ paskirties Eginos gyventojai nò nutuokti negalòjo.

Visa tai buvo apÏirinòjama be didesnio susidomòjimo, vartotojo instinktas net nekrustelòjo, o skandalu tapo visi‰ko supratimo stoka prekòms, kurios visur buvo graibstyte graibstomos, o btent àsoãiai, amforos ir krateriai, ant kuri˜ geriausieji to laiko tapytojai vaizdavo dievus, gyvnus ir Ïmones intymiose situacijose, perteiktose su smulkmeni‰ku realizmu.

Neilgai trukus po pirkli˜ vizito, pasibaigusio fiasko, atsitiktinai saloje atrasti sidabro klodai. Ajakos akimirksniu suvokò, kad tai – diev˜ dovana, leisianti i‰traukti Eginà i‰ atsilikimo, suteiksianti galimyb´ per‰okti nuo primityvios main˜ ekonomikos ∞ piniginius mainus, paÏadins turòjimo aistras – ir gal˜ gale padalins monotoni‰kai vienar‰ius gyventojus ∞ atsiganiusisus ir liesus, turtuolius ir varg‰us. Taãiau nepataisomi mirmidonai skaldò brangiàjà rdà ant akmen˜, trindami ∞ miltelius, kuriais i‰barstydavo savo poÏemini˜ bst˜ koridorius.

Karaliaus neatgrasino prie‰inimasis. Jei kas tvirtai nusprendò suteikti Ïmonijai laimòs, sunku, deja, j∞ nuo to atkalbòti. Ajakos Ïinojo, kad suteikti laim´ - tai judòjimas, stròmimasis, lipimas ∞ kalnà. Taãiau neÏinojo, kad paÏanga, jei galime vartoti ‰∞ pikta lemiant∞ Ïod∞ - tik vaizdas, ne geresnis ir ne blogesnis uÏ kitus vaizduotòs miraÏus. O mirmidonai, neturintys vaizduotòs, niekada nerei‰kia savo minãi˜ (todòl buvo dar tvirãiau ∞sitikin´ savo tiesa), tikrai Ïinojo, kad gyvenimas – ratas, kur∞ suduria mirtis. Todòl uÏdaras, o ne atviras, vienetinis, o ne bendras, tiksliai telpa kiekviename kne – Ïmoni˜, vabzdÏi˜, medÏi˜. Todòl basos pòdos, ‰lepsinãios ratu, natralesnòs nei mar‰as paskui stebinant∞ milÏinà, su triumfu Ïingsniuojant∞ pirmyn, link uÏ horizonto paslòpt˜ tiksl˜, tiesia linija, i‰vesta i‰ nebties ir vedanãia ∞ geresn´, spindinãià nebt∞.

Po nepavykusi˜ eksperiment˜ bazòs ir kalbos srityje, Ajakos nusprendò atakuoti gòdingos savo pavaldini˜ apatijos problemà antstato kryptimi. Vidutinio mirmidono protinis lygis i‰ties toli graÏu netobulas. Nei mokslas, nei, tarkime, teologija nieko netraukò. Pasaul∞ priòmò tok∞, koks yra (naivus realizmas), o klausimus manò esant laiko gai‰imu.

Ajakos òmò kviestis ∞ salà ∞Ïymiausius Ïemyno filosofus, kurie privalòjo kalbòti apie viskà, kas tik jiems ‰aus ∞ galvà, visi‰kai taip, kaip dabar tai vyksta vakar˜ pusrutulio universitetuose. Buvo numatytas didelio masto renginys, trunkantis i‰tisus metus, o pilieãi˜ dalyvavimas privalomas, nei‰skiriant moter˜, vaik˜ ir kdiki˜.

·iuo atveju valdovo iniciatyva surado atgars∞, pranokus∞ visus lkesãius ir uÏpildò karaliaus ‰ird∞ nei‰matuojamu dÏiaugsmu. Mirmidonai pulkais virto ∞ paskaitas net be speciali˜ paskat˜. Dideliu pusraãiu sòsdavo aplink kalbòtojà, primerkdavo akis, kai kurie atverdavo burnas, kiti paremdavo galvas rankomis, pilni metafizinio susimàstymo. Vyraudavo tyla, kartais pertraukiama gilaus atodsio.

O vienà dienà sprogo. Kai prane‰òjas pabaigò savo paskaità fundamentaliu teiginiu, rei‰kianãiu ontologin´ tapatumo taisykl´: Btina sakyti ir màstyti, kad tai, kas yra – esti. Nes btis yra, o nebties nòra – pasklido skardus kaip griaustinis juokas.

Visi‰kai ne pa‰iepiantis juokas, tik gyvo, nesutramdomo dÏiaugsmo sprogimas. Mirmidonai voliojosi ant Ïemòs, Ïliumbò, kvatojo, praradusieji amà tei‰gaudavo verksmingà cypimà ir unk‰timà, trankydami rankomis galvas – o i‰ aki˜ sruvo tyros laimòs a‰aros.

Po to atsitikimo filosofai kaÏkaip nustojo lank´ Eginà. Dar daugiau, mirmidon˜ vardas tapo – kaip neteisingai – dvasinio nekultringumo sinonimu. O juk jie, ne kas kitas, ∞vykdò epochos atradimà, kad kiekvienas protinis darbas – savoti‰kas i‰sigimimas, o jo vaisiai slepia gerà komizmo doz´. Tos i‰sigalvotos problemos, minãi˜ konstrukcijos, kategorijos, sàvokos – jei geriau ∞ jas ∞siÏiròtume – neatremiamai juokingos. I‰ vis˜ i‰minãi˜, kuriomis ‰erta mirmidonus, priòmò ∞ savo Ïodynà tik Ïod∞ apeiron. Filosofams tai rei‰kia tik – beribi‰kumas. Mirmidonai suteikò jam savoti‰kà prasm´, vadindami juo visus nereikalingus dalykus, tokius kaip ‰iuk‰lòs, apgrauÏti kaulai ir taifnas.

Øvairiai galima bt˜ vertinti reformatori‰kas Ajakos pastangas, taãiau jos sukrò naujà padòt∞. Egina paliko nesvarumo bkl´, gal˜ gale atsirado graik˜ topografijoje. Ir tikriausiai todòl òmò pritraukinòti ypatingus sveãius.

Tai buvo jaunuoliai, kurie, bendriausiai kalbant, uÏsiòmò transportu. Jriniu ir Ïemyniniu – idòj˜ - transportu.

Kaip ir filosofai, jie netakti‰kai buvo prat´ mokyti artimuosius kaip gyventi, taãiau kitaip nei filosofai, veikdavo labiau tiesioginiu bdu, be intelektualini˜ painybi˜, kartais gana miai. taigi mokò mirmidonus, kad viskas, kas svarbu, esminga – vyksta galvoje, tai rei‰kia i‰galvotame pasaulyje, ir tas pasaulis stipresnis uÏ regimàj∞. Taip pat ai‰kino mirmidonams, kad jie labai nelaimingi, o j˜ nelaimòs matas – faktas, kad jie to apskritai net nesuvokia. Pagrindinò j˜ nedalios prieÏastis – nemok‰i‰ka, pasenusi, trapi valdÏia. Todòl reikia nuversti Ajakos ir ∞vesti liaudies valdÏià.

Tuo tarpu mirmidonai vieningai gyrò savo likimà, tai kodòl gi turòt˜ nuversti savo rom˜ karali˜? Visi‰kai nesidomòjo liaudies valdÏia, nes su sau bdingu naivumu pripaÏindavo, kad nelabai gerai Ïino, kà tai rei‰kia. Galbt – sakydavo – pasaulis krypsta ten, bet kodòl jie, mirmidonai, turòt˜ bti pana‰s ∞ pasaul∞, o ne ∞ save.

Pagal ‰ventas Teorijos taisykles perversmai visada vykdomi “i‰ apaãios”. Visi‰kai ypatingais atvejais leidÏiamas j˜ paruo‰imas “i‰ vir‰aus”. Îinoma, tai – nukrypimas ir kaipo toks turòt˜ bti kruop‰ãiai nutylimas, o po viskam kuo greiãiau pagal mokslo taisykles reikia prikurti genez´, fonà ir chronologijà.

Idòj˜ transportininkai òmò slapta deròtis su Ajakos. Labai gyrò jo reform˜ valià, bet – juk pats pripaÏ∞sta – nedaug tepasiekò. Norint i‰traukti mirmidonus i‰ atsilikimo, reikia imtis drasti‰k˜ metod˜. Reikia kraujo.

Tas Ïodis kelis kartus atsirasdavo kiekviename pokalbyje. Varg‰as Ajakos drebòdavo visu knu, blyk‰davo, kartais net verkdavo. Kvietòsi liudininkais visus dievus, prisiekdamas, kad niekas jam nòra taip svetima kaip prievarta, ir niekada neliesiàs skriausti salos gyventoj˜. Ø tai bdavo atsakoma: tikrai nemiel˜ ∞vyki˜ metu bus i‰ne‰tas uÏ kulis˜. Karalius baldavo, kkãiodavo ir mink‰tòdavo.

Tylòjimu sunku i‰vengti akivaizdaus klausimo, kodòl Ajakos sutiko kalbòtis, jei tie pokalbiai tapo jo psichini˜ kanãi˜ ‰altiniu. Laisvas Ïmogus galòjo paparasãiausiai i‰spirti nepra‰ytus sveãius uÏ dur˜, tai yra uÏ àÏuolo ‰e‰òlio ribos.

Paprastas ‰ios paslapties i‰ai‰kinimas siejasi su keistu Ïmoni˜, kurie uÏuot gÏtelòj´ peãiais, savo ‰venta pareiga mano esant atsakinòti ∞ idioti‰kus klausimus, ∞Ïlias priekabes, bruoÏu, ir tokiu bdu tampa lengvu ∞vairiausi˜ pami‰òli˜ grobiu. Riba, skirianti atsitiktin´ situacijà nuo sàsaj˜ visam gyvenimui, neai‰ki, tai Ïino sutuoktiniai. Galima btu i‰vengti daugybòs nemaloni˜ dalyk˜ ir net katastrof˜, pasitelkiant ∞ pagalbà sveikà protà, taãiau tai – labai reta dvasios dorybò, ypaã nebdinga màstantiems ir romiems asmenims. Kiekvienas arba beveik kiekvienas slepia savyje neai‰k˜ kaltòs jausmà, i‰ kurio, truput∞ pasistengus, ms˜ artimieji gali sukurpti gròsming˜ dalyk˜. Ajakos manò esàs silpnu valdovu, blogiausia, per maÏai mylinãiu savo pavaldinius. Idòj˜ transportininkai tai gerai Ïinojo ir to Ïinojimo uÏteko sudrebinti psichin´ Ajakos struktrà, vaizdÏiai kalbant – uÏimti tvirtov´.

Transportinink˜ sumanytas ir karaliui patvirtinti pasilytas (pagerbkime tà subtilyb´) scenarijus buvo paprastas. Paskirtu laiku ∞vyks tariamas valdÏios perversmas. Ajakos bus lengvai suÏeistas ir – kaip jau buvo sakyta – i‰ne‰tas uÏ kulis˜. Po to keletas mirmidon˜ bus apkaltinta bandymu nuÏudyti karali˜ ir vie‰ame procese gaus grieÏtas bausmes. Tuo metu salos gyventojai, atsiÏvelgiant ∞ aplinkybes, pasidalins ∞ perversmo ‰alininkus ir prie‰ininkus, tai taps vaisingo antagonizmo pradÏia. Toliau reikalai vystysis pagal dialektikos taisykles: nuo ger˜ ∞ geresnes formas ir gal˜ gale i‰ pilko kokono – i‰skris tobulybòs drugelis.

I‰ ties˜, nedaug tetrko. Dòl istori‰kos drugelio mirties kalti – reikia su gailesãiu pripaÏinti – mirmidonai, j˜ nepateisinamas uÏsispyrimas ir bukumas. Paprasãiausiai nei vienas kaltinamasis neprisipaÏino esàs kaltas. Tà sakin∞ reikòt˜ pakartoti kelis kartus, nes skamba visi‰kai fantasti‰kai. Nepadòjo nei ‰velns transportinink˜ ∞kalbinòjimai, nei i‰moningi kankinimai.

Ønirtingai uÏsispyr´ mirmidonai sakydavo, kad norint pakelti akmen∞, reikia i‰ pradÏi˜ to n o r ò t i (kitaip tariant, norint uÏmu‰ti karali˜, reikia to trok‰ti). Visi Ïino, kad mylòjo savo valdovà, o kuris sveiko proto asmuo savanori‰kai netekt˜ meilòs objekto. Juos nelabai ∞tikindavo argumentas, kad Ajakos lyg numatò paaukoti savo gyvenimà ant geresnòs ateities altoriaus, nes niekada apie tai nekalbòjo, o i‰ ties˜ tai niekas, net ki‰kis netrok‰ta bti nuÏudytas. (Tarp kitko, atkreipkime dòmes∞ ∞ primityvias mirmidon˜ metaforas: akmuo, ki‰kis).

Kaltinamuosius ∞tikinta, kad karaliaus nebòra, i‰vyko ∞ geresn∞ pasaul∞, todòl j˜ prie‰inimasis betikslis, jie kovoja dòl ‰e‰òlio. Taãiau mirmidonai, Ïinantys tikrà ‰e‰òlio vert´, gynòsi bevilti‰kai uÏsispyr´. Proti‰kai atsilik´, visi‰kai nesusimàstydami atmetò argumentà, kad subjektyviai nenoròjo – Ïudyni˜ - bet objektyviai tro‰ko. Tas politini˜ polinki˜ turinãi˜ pusinteligenãi˜ sugalvotas sofizmas senesnis nei mums atrodo. Kaltinamieji nepaliaujamai klausinòjo savo kaltintoj˜, kaip ∞manoma miegoti ‰alia Ïmonos (btent j˜ atveju) ir tuo pat metu veikti kaÏkà tolimoje vietovòje. (Vidurio nebuvimo taisyklò, veikiau morali‰ka nei logi‰ka, sumenkinta ar veikiau praplòsta daugiavertòs logikos, kurios laimei dar nei‰galvota).

Kartòlis, pasibjauròjimas, panieka taip uÏpldo transportinink˜ ‰irdis, kad jie nusprendò baigti savo misijà ir i‰vykti i‰ salos. Noròdami palikti po sav´s bent menkà pòdsakà nuÏudò visus be i‰imties kaltinamuosius. Tai turòjo reik‰ti: kirvis uÏkastas, bet jie ãia dar sugr∞‰, jei tik istorija ‰ktelòs.

Monarchijos atstatymà mirmidonai ‰ventò nepaprastai dÏiaugsmingai. Ypaã – Ajakos garbingai pargr∞Ïo. Jei tai ∞manoma, mylòjo j∞ dar kar‰ãiau nei prie‰ trumpà invazijà. Jis pats bandò ai‰kintis, teisintis – niekas nenoròjo klausyti.

Jam nedavò ramybòs jautri sàÏinò. Îvelgò ∞ savo pavaldinius lyg su gailesãiu, kad niekas jam nieko nepriki‰a. J˜ pasitikòjimas – kaltinimas jam, j˜ visi‰kas atsidavimas – na‰ta. Todòl pra‰ò savo dangi‰kojo tòvo, kad pasiimt˜ j∞ i‰ tos mistinòs salos, kur gòris natralus, blogis – visada anapus ir nieko nieko vidury.

Dzeusas antrà kartà pasigailòjo savo snaus. Paskyrò jam direktoriaus postà pomirinio teisingumo sistemoje.

Pasakojimo ∞kar‰tyje pamir‰ome pasakyti, kad Ajakos dukart vedò ir i‰ kiekvienos santuokos susilaukò snaus. Abu berniukai, o veikiau jau vyrai buvo ne∞prastai graÏs. Sunku spr´sti apie kitas dorybes. Vòliau pasirodò, kad neturi joki˜ skrupul˜, kas bdinga asmenims, besitengiantiems ambicij˜ gausa kompensuoti ∞gimtà bukagalvi‰kumà.

âia baigiame pasakojimà, nes ∞ ‰ventàj∞ mit˜ mi‰kà dabar ∞Ïengia Klio, augi, kampuota, stipri kaip arklys ir nenusakomai ∞prasta merga – uzurpatori˜ deivò, kartojanti savo nuvalkiotas frazes.

Atgal