Zbigniew Herbert
Praktiniai patarimai katastrofos atveju
Paprastai prasideda nekaltai nuo pradžioje nepastebimo Žemės sukimosi pagreitėjimo. Reikia tuoj pat išeiti iš namų ir nepasiimti nieko iš artimųjų. Pasiimti tik keletą būtinų daiktų. Apsistoti kuo toliau nuo centro, netoli miško, jūros ar kalnų, kol sūkurinis judėjimas, stiprėjantis kas minutę, ims liūliuoti nuo vidurio, smaugdamas getuose, spintose, rūsiuose. Tvirtai laikytis išorinės erdvės. Nuleisti galvą. Išlaisvinti rankas. Rūpintis kojų raumenimis.
Kinų apmušalas
Negyvenama sala su cukrine vulkano viršūne. Vidury lygių vandenų Ð žvejys su meškere ir nendrės. Aukščiau Ð išsikerojusi kaip obelis sala su pagoda ir tilteliu, ant kurio susitinka įsimylėjėliai, po besiskleidžiančiu mėnuliu.
Jei
tuo baigtųsi, būtų nuostabus vaizdas Ð pasaulio istorija keliais
žodžiais. Bet tai kartojasi be pabaigos, beprasmiškai ir
atkakliai tiksliai Ð vulkanas, įsimylėjėliai, mėnulis.
Neįmanoma
labiau įžeisti pasaulio.
Aušra
Giliausią akimirką prieš aušrą pirmasis žodis dusliai ir kartu aštriai skyla lyg smūgis peiliu. Paskui kas minutę stiprėjantis šlamesys įsirėžia į nakties kamieną.
Atrodo,
nebėra jokios vilties.
Tai,
kas kovoja dėl šviesos, mirtinai dužu.
Ir
kai horizonte pasirodo kruvinas medžio pjūvis, nerealiai didelis ir tikrai
skausmingas, nepamirškime palaiminti stebuklo.
Mazgo stoka
Klitemnestra atveria langą, peržvelgia save stikle, užsidėdama naują skrybėlę. Agamemnonas prieškambary užsidega cigaretę, laukia žmonos. Pro vartus įeina Agistosas. Nežino, kad vakar naktį grįžo Agamemnonas. Susitinka ant laiptų. Klitemnestra pasiūlo eiti į teatrą. Nuo to karto dažnai vaikščios kartu.
Elektra
dirba kooperatyve. Orestas studijuoja farmaciją. Greit ves savo
neatsargią draugę blyškia oda ir amžinai ašarotom
akim.
Tvarkėsi plaukus 
Tvarkėsi plaukus prieš miegą
ir prieš veidrodį Truko be galo
ilgai
Tarp vieno ir antro rankos sulenkimo
alkūnėje
prabėgo epochos Iš plaukų
tyliai biro
antrojo legiono, pavadinto Augusta Antoniana,
kariai
Rolando bendražygiai artileristai iš
Verdun
stipriais pirštais
tvirtino aureolę virš savo galvos
Truko taip ilgai
kad kai pagaliau
pradėjo siūbuojantį
maršą manęs link
širdis manoji iki tol paklusni
apmirė
ir ant odos atsirado
dideli druskos kristalai
Krantas
Laukia ant didelės ir lėtos
upės kranto
kitame Ð Charonas drumstas šviečia
dangus
(be to, tai Ð visai ne dangus) Charonas
jau čia tik užmes virvę ant
šakos
ji (ta siela) išsiima obolą
kuris neilgai rūdijo po liežuviu
sėda tuščiame valties gale
viskas be žodžių
kad nors mėnulis
ar šuo sustaugtų
Peizažas
Vėjuota naktis it tuščias
kelias kur Parmos kunigaikščio armija
paliko žirgų maitas
ant pliko kalno šviečia neseniai
paimtos pilies kaulai
vien tik akmuo smėlis mėšlas ir
vėjas be tikslo ir be spalvos
Peizažą tepagyvina mėnulis
niršiai įkaltas į dangų
šiek tiek purvinos tamsos pakalnėje
ir baltos kartuvės nes jose kybo plonos
ankštys
tų kūnų kuriems vėjas
grąžina gyvybę tas vėjas be medžių ir be
debesų
Sala
Netikėta sala Marių drožiniai
lopšys
karstai tarp eterio ir druskos
dulka jos keliai vingiuoja uolos
ir balsai perrėkia triukšmą ir
tylą
Čia metų laikų pasaulio
krypčių namai
ir užuovėja gera gera naktis ir gera
diena
okeanas čia norėtų priglausti
kaulus
nuvargusį dangaus petį perriša
lapai
Ji tokia trapi elementų riksme
kai naktį kalnuose plepa žmonių
ugnis
o ryte kol sužiba Aurora
pirma iš žiežirbų pakyla
gelmių šviesa
Mirtis
Žengė lyg laiptais nors nebuvo
laiptų
nes akmenys pernelyg užlieti šviesa
tolimų kalnų nešė ant
pečių
lyg sparnų linijas Blyškusis apyryti
oro varpe su šilta rasos šerdim
Kelias veda per tiltą pro
malūną
ir sustojusią žalių debesų
salą
net iki įlankos kur linksmas
paukščių
pulkas ir žmonės skandina
gremėzdišką laikrodį
Sustojimas
Sustojom miestely šeimininkas
liepė išnešti stalą į
sodą pirmoji žvaigždė
užsidegė ir užgeso
laužėme duoną
girdėti svirpliai baltosiose vakaro
balandose
verksmas bet vaiko dar bruzdesys
vabzdžių žmonių riebus
žemės kvapas
tie kurie sėdėjo nugara į
sieną
matė Ð tada rožinę Ð
kartuvių kalvą
ant mūro tankios egzekucijos gebenės
valgėme daug
kaip visada kai duodama veltui
***
šviežia
lyg šiandieninė
ant viršaus sukręšęs
kraujas
didelė kaip marių žuvis
nešioja ją po rūmus
barsto druska
giria garsiu balsu
šviežia
lyg šiandieninė
tos violetinės gyslos
tiesą sakant nieko neliudija
prieina
manko pirštais
kraipo galvą
kai slepia ją užantin
tada išties pajunta
šviežia
dar šilta
šviežia
lyg šiandieninė
begėdiškai didelė
kam žaizdą
Prašymas
Dievų tėve ir tu mano patrone Hermi
pamiršau paprašyti Ð o dabar per
vėlu Ð
didelės malonės
ir gėdingos kaip malda
dėl lygios odos vešlių
plaukų migdolinių akių
tegul
visas mano gyvenimas
visiškai sutelpa
į grafienės Popescu
atminimų dėžutę
ant kurios pavaizduotas piemuo
ąžuolyno pakrašty
pučia iš dūdelės
perlų orą
o viduj betvarkė
segtukas
senas tėvo laikrodis
žiedas be akies
sustumti jūros žiūronai
sudžiūvę laiškai
auksinis įrašas ant taurės
viliojantis į vandenis
Marienbade
smalkos lazdelė
batisto nosinaitė
ženklas kad tvirtovė pasiduoda
truputis pelėsių
truputis miglos
Dievų tėve ir tu mano patrone Hermi
pamiršau paprašyti
rytų popiečių vakarų
menkų ir beprasmių
truputį sielos
truputį kaltės
lengvos galvos
ir šokio žingsnio
Rauda
Motinos atminimui
O dabar jai virš galvos rudos debesų
šaknys
laiba druskos lelija ant smilkinių
smėlio rožančius
ir plaukia valties dugne per
putojančią miglą
už mylios nuo mūsų kur pasuka
upė
matoma Ð nematoma Ð kaip šviesa ant
bangos
išties ne kita Ð apleista kaip visi
Upei
Upe Ð vandens vaizdingai amžinybės
klepsidra
žengiu į tave kaskart labiau kitas
kad galėčiau būti debesiu
žuvim ar uola
o tu pastovi lyg laikrodis matuojantis
kūno metamorfozes ir sielos nuopuolius
lėtą audinių ir meilės
irimą
aš sutvertasis iš molio
trokštu būt tavo mokiniu
pažint versmes Olimpo šerdį
o šaltasis fakele putojančioji
kolona
mano tikėjimo ir sielvarto uola
upe išmokyk mane atkaklumo ir
tvermės
kad užsitarnaučiau paskutinę
valandą
poilsį didžiosios deltos
šešėlyje
šventame pradžios ir pabaigos
trikampy
Pono Cogito siela
Seniau
žinome iš istorijos
išeidavo iš kūno
kai sustodavo širdis
paskutiniu atodūsiu
tyliai toldavo
į dangaus lankas
Pono
Cogito siela
elgiasi
kitaip
dar
gyvam apleisdavo kūną
visai
neatsisveikindama
mėnesius
metus užtrunka
kituose
žemynuose
už
Pono Cogito ribų
sunku
gauti jos adresą
nepraneša
apie save
vengia
kontaktų
nerašo
laiškų
niekas
nežino kada grįš
gal
visam laikui išėjo
Ponas Cogito bando nugalėti
niekingą pavydo jausmą
mąsto apie sielą gerai
mąsto apie sielą su švelnumu
juk turi pabuvoti
ir kituose kūnuose
sielų juk tiek mažai
skirta visai žmonijai
Ponas Cogito susitaiko su lemtim
nėra kitos išeities
stengiasi nekartoti
- mano siela mano -
mąsto apie sielą graudžiai
mąsto apie sielą su švelnumu
nes
kai pasirodys
nelauktai
nesisveikins
-
gerai kad grįžai
tik
žvairuos
kaip
sėda prieš veidrodį
ir
šukuojasi plaukus
suveltus
žilus
Senieji Meistrai
Seniesiems Meistrams
nesvarbūs vardų
jų parašai
balti Madonos pirštai
ar rausvi bokštai
di cittˆ sul mare
ir scenos iš gyvenimo
della Beata Umiltˆ
ištirpdavo
sogno
miracolo
crocifissione
pasislėpdavo
po angelų vokais
už debesinių kalvų
tankioj rojaus žolėj
visai nuskęsdavo
auksiniuose dangaus skliautuose
be išgąstingo riksmo
be prašymo atsiminti
jų paveikslų paviršiai
lygūs kaip veidrodžiai
veidrodžiai ne mums
o tik išrinktiesiems
šaukiu jus Senieji
Meistrai
sunkiomis abejonių
akimirkomis
padėkit man nusimesti
žalčio
žvynų didybę
kad apkursčiau
šlovės pagundoms
šaukiu jus Senieji
Meistrai
Manos Lietaus Tapytojau
Peltakiuotų
Medžių Tapytojau
Apreiškimo Tapytojau
Šventojo Kraujo
Tapytojau
Vežimas
Ką veikia
tas šimtametis senis
senos knygos veidu
akimis be ašarų
suspaustomis lūpomis
saugančiomis istorijos
atsiminimus ir bambesį
dabar kai
žiemos kalnai
gęsta
o Fudzijama įžengia į Oriono
žvaigždyną
Hirohito
šimtametis senis Ð imperatorius dievas ir
valdininkas
- rašo
tai ne aktai
malonės
ne pykčio aktai
generolų
paskyrimai
kankynių išradinėjimai
bet veikalas
kasmetiniam tradicinės
poezijos konkursui
dabar tema
vežimas
forma: garbioji tanka
penkios eilutės
trisdešimt vienas skiemuo
ãsėsdamas į valstybinių
geležinkelių traukinį
mąstau apie senelio
imperatotiaus Meiji pasaulįÒ
eilėraštis
lyg pašukinys
sulaikęs kvėpavimą
be dirbtinių raudonių
kitoks
nei begėdiškai šlapi
triumfuojančiai kaukiantys
naujųjų kūriniai
nuolauža
apie geležinius bėgius
nusikratyti melancholijos
skubėjimo prieš tolimą
kelią
o gal net
gailesčio ir vilties
mąstau
spaudžiama širdim
apie Hirohito
apie jo nulinkusius pečius
sustingusią galvą
senos lėlės veidą
mąstau apie jo
sausas akis
mažyčius delnus
lėtą mintį
kaip tyla tarp
vieno ir kito
pelėdos ūktelėjimo
mąstau
spaudžiama širdimi
kaip pasisuks
tradicinės poezijos lemtis
ar seks
paskui imperatoriaus
šešėlį
laikina
nesvari
Testamentas 
Palieku keturiems gaivalams
ką taip neilgai teturėjau
ugniai Ð mintį
težydi ugnis
žemei kurią pernelyg mylėjau
kūną bergždžią
grūdą
o orui žodžius ir rankas
ir ilgesius visa kas nereikalinga
kas liks
vandens lašas
tesisuka tarp
žemės dangaus
telyja permatomu lietum
šalčio paparčiais snaigėm
niekada nepasiekęs dangaus
į mano žemės ašarų
pakalnę
amžiais tegrįšta tyra rasa
kantriai ardydamas tvirtą dirvą
greit sugrąžinsiu keturiems
gaivalams
ką taip neilgai teturėjau
- nebegrįšiu prie ramybės
šaltinio
Gėlės
Gėlės glėbiai gėlių
atneštų iš sodo
gėlės pritvinkę spalvų
raudonos violetinės mėlynos
atimtos iš bičių veltui
skliedžia kvapus
vaškinėj kambario tyloj kur
šalia žiema
kam tos gausios dovanos pernelyg gausios kam
alpstantis kūnas pūga krenta
žiedlapiai
dangų perveria balta gipso namų tyla
miglos klaidžioja laukuose išplaukia
laivai
Dvejojanti Nikė
Nikė nuostabiausia
kai dvejoja
dešinė puiki lyg įsakymas
atsiremia į tuštumą
virpa sparnai
nes mato
vienišą jaunuolį
einantį ilgomis vėžėmis
paskui karo vežimą
pilku keliu pilkame peizaže
iš uolų ir retų kadugių
jaunuolis netruks mirti
svarstyklės su jo dalia
staiga krenta
žemyn
Nikė beprotiškai trokšta
prieiti
pabučiuoti jo kaktą
bijo
kad nepažinęs
glamonių saldybės
pažinęs
pabėgtų kaip kiti
per mūšį
taigi Nikė dvejoja
ir galų gale nusprendžia
pasilikti
kaip ją išmokė skulptoriai
gėdydamasi jausmingumo akimirkos
supranta
kad rytoj auštant
ras tą jaunuolį
atvira krūtine
užmerktom akim
ir aitriu tėvynės obolu
po sustingusiu liežuviu