Zbigniew Herbert

Praktiniai patarimai katastrofos atveju

Paprastai prasideda nekaltai nuo pradžioje nepastebimo Žemės sukimosi pagreitėjimo. Reikia tuoj pat išeiti iš namų ir nepasiimti nieko iš artimųjų. Pasiimti tik keletą būtinų daiktų. Apsistoti kuo toliau nuo centro, netoli miško, jūros ar kalnų, kol sūkurinis judėjimas, stiprėjantis kas minutę, ims liūliuoti nuo vidurio, smaugdamas getuose, spintose, rūsiuose. Tvirtai laikytis išorinės erdvės. Nuleisti galvą. Išlaisvinti rankas. Rūpintis kojų raumenimis.

 

Kinų apmušalas

Negyvenama sala su cukrine vulkano viršūne. Vidury lygių vandenų Ð žvejys su meškere ir nendrės. Aukščiau Ð išsikerojusi kaip obelis sala su pagoda ir tilteliu, ant kurio susitinka įsimylėjėliai, po besiskleidžiančiu mėnuliu.

            Jei tuo baigtųsi, būtų nuostabus vaizdas Ð pasaulio istorija keliais žodžiais. Bet tai kartojasi be pabaigos, beprasmiškai ir atkakliai tiksliai Ð vulkanas, įsimylėjėliai, mėnulis.

            Neįmanoma labiau įžeisti pasaulio.

 

Aušra

            Giliausią akimirką prieš aušrą pirmasis žodis dusliai ir kartu aštriai skyla lyg smūgis peiliu. Paskui kas minutę stiprėjantis šlamesys įsirėžia į nakties kamieną.

            Atrodo, nebėra jokios vilties.

            Tai, kas kovoja dėl šviesos, mirtinai dužu.

            Ir kai horizonte pasirodo kruvinas medžio pjūvis, nerealiai didelis ir tikrai skausmingas, nepamirškime palaiminti stebuklo.

 

Mazgo stoka

            Klitemnestra atveria langą, peržvelgia save stikle, užsidėdama naują skrybėlę. Agamemnonas prieškambary užsidega cigaretę, laukia žmonos. Pro vartus įeina Agistosas. Nežino, kad vakar naktį grįžo Agamemnonas. Susitinka ant laiptų. Klitemnestra pasiūlo eiti į teatrą. Nuo to karto dažnai vaikščios kartu.

            Elektra dirba kooperatyve. Orestas studijuoja farmaciją. Greit ves savo neatsargią draugę blyškia oda ir amžinai ašarotom akim.

 

Tvarkėsi plaukus

Tvarkėsi plaukus prieš miegą

ir prieš veidrodį Truko be galo ilgai

Tarp vieno ir antro rankos sulenkimo alkūnėje

prabėgo epochos Iš plaukų tyliai biro

antrojo legiono, pavadinto Augusta Antoniana, kariai

Rolando bendražygiai artileristai iš Verdun

stipriais pirštais

tvirtino aureolę virš savo galvos

Truko taip ilgai

kad kai pagaliau

pradėjo siūbuojantį

maršą manęs link

širdis manoji iki tol paklusni

apmirė

ir ant odos atsirado

dideli druskos kristalai

 

Krantas

Laukia ant didelės ir lėtos upės kranto

kitame Ð Charonas drumstas šviečia dangus

(be to, tai Ð visai ne dangus) Charonas

jau čia tik užmes virvę ant šakos

ji (ta siela) išsiima obolą

kuris neilgai rūdijo po liežuviu

sėda tuščiame valties gale

viskas be žodžių

 

kad nors mėnulis

ar šuo sustaugtų

 

Peizažas

Vėjuota naktis it tuščias kelias kur Parmos kunigaikščio armija

paliko žirgų maitas

ant pliko kalno šviečia neseniai paimtos pilies kaulai

vien tik akmuo smėlis mėšlas ir vėjas be tikslo ir be spalvos

 

Peizažą tepagyvina mėnulis niršiai įkaltas į dangų

šiek tiek purvinos tamsos pakalnėje

ir baltos kartuvės nes jose kybo plonos ankštys

tų kūnų kuriems vėjas grąžina gyvybę tas vėjas be medžių ir be debesų

 

Sala

Netikėta sala Marių drožiniai lopšys

karstai tarp eterio ir druskos

dulka jos keliai vingiuoja uolos

ir balsai perrėkia triukšmą ir tylą

Čia metų laikų pasaulio krypčių namai

ir užuovėja gera gera naktis ir gera diena

okeanas čia norėtų priglausti kaulus

nuvargusį dangaus petį perriša lapai

Ji tokia trapi elementų riksme

kai naktį kalnuose plepa žmonių ugnis

o ryte kol sužiba Aurora

pirma iš žiežirbų pakyla gelmių šviesa

 

Mirtis

Žengė lyg laiptais nors nebuvo laiptų

nes akmenys pernelyg užlieti šviesa

tolimų kalnų nešė ant pečių

lyg sparnų linijas Blyškusis apyryti

oro varpe su šilta rasos šerdim

Kelias veda per tiltą pro malūną

ir sustojusią žalių debesų salą

net iki įlankos kur linksmas paukščių

pulkas ir žmonės skandina gremėzdišką laikrodį

 

Sustojimas

Sustojom miestely šeimininkas

liepė išnešti stalą į sodą pirmoji žvaigždė

užsidegė ir užgeso laužėme duoną

girdėti svirpliai baltosiose vakaro balandose

verksmas bet vaiko dar bruzdesys

vabzdžių žmonių riebus žemės kvapas

tie kurie sėdėjo nugara į sieną

matė Ð tada rožinę Ð kartuvių kalvą

ant mūro tankios egzekucijos gebenės

 

valgėme daug

kaip visada kai duodama veltui

 

***

šviežia

lyg šiandieninė

ant viršaus sukręšęs kraujas

didelė kaip marių žuvis

 

nešioja ją po rūmus

barsto druska

giria garsiu balsu

 

šviežia

lyg šiandieninė

tos violetinės gyslos

tiesą sakant nieko neliudija

 

prieina

manko pirštais

kraipo galvą

 

kai slepia ją užantin

tada išties pajunta

šviežia

dar šilta

 

šviežia

lyg šiandieninė

begėdiškai didelė

 

kam žaizdą

 

Prašymas

Dievų tėve ir tu mano patrone Hermi

pamiršau paprašyti Ð o dabar per vėlu Ð

didelės malonės

ir gėdingos kaip malda

dėl lygios odos vešlių plaukų migdolinių akių

 

tegul

visas mano gyvenimas

visiškai sutelpa

į grafienės Popescu

atminimų dėžutę

ant kurios pavaizduotas piemuo

ąžuolyno pakrašty

pučia iš dūdelės

perlų orą

 

o viduj betvarkė

segtukas

senas tėvo laikrodis

žiedas be akies

sustumti jūros žiūronai

sudžiūvę laiškai

auksinis įrašas ant taurės

viliojantis į vandenis

Marienbade

smalkos lazdelė

batisto nosinaitė

ženklas kad tvirtovė pasiduoda

truputis pelėsių

truputis miglos

 

Dievų tėve ir tu mano patrone Hermi

pamiršau paprašyti

rytų popiečių vakarų menkų ir beprasmių

truputį sielos

truputį kaltės

lengvos galvos

 

ir šokio žingsnio

 

Rauda

Motinos atminimui

O dabar jai virš galvos rudos debesų šaknys

laiba druskos lelija ant smilkinių smėlio rožančius

ir plaukia valties dugne per putojančią miglą

 

už mylios nuo mūsų kur pasuka upė

matoma Ð nematoma Ð kaip šviesa ant bangos

išties ne kita Ð apleista kaip visi

 

Upei

Upe Ð vandens vaizdingai amžinybės klepsidra

žengiu į tave kaskart labiau kitas

kad galėčiau būti debesiu žuvim ar uola

o tu pastovi lyg laikrodis matuojantis

kūno metamorfozes ir sielos nuopuolius

lėtą audinių ir meilės irimą

 

aš sutvertasis iš molio

trokštu būt tavo mokiniu

pažint versmes Olimpo šerdį

o šaltasis fakele putojančioji kolona

mano tikėjimo ir sielvarto uola

 

upe išmokyk mane atkaklumo ir tvermės

kad užsitarnaučiau paskutinę valandą

poilsį didžiosios deltos šešėlyje

šventame pradžios ir pabaigos trikampy

 

Pono Cogito siela

Seniau

žinome iš istorijos

išeidavo iš kūno

kai sustodavo širdis

 

paskutiniu atodūsiu

tyliai toldavo

į dangaus lankas

 

            Pono Cogito siela

            elgiasi kitaip

 

            dar gyvam apleisdavo kūną

            visai neatsisveikindama

 

            mėnesius metus užtrunka

            kituose žemynuose

            už Pono Cogito ribų

 

            sunku gauti jos adresą

            nepraneša apie save

 

            vengia kontaktų

            nerašo laiškų

 

            niekas nežino kada grįš

            gal visam laikui išėjo

 

Ponas Cogito bando nugalėti

niekingą pavydo jausmą

 

mąsto apie sielą gerai

mąsto apie sielą su švelnumu

 

juk turi pabuvoti

ir kituose kūnuose

 

sielų juk tiek mažai

skirta visai žmonijai

 

Ponas Cogito susitaiko su lemtim

nėra kitos išeities

 

stengiasi nekartoti

- mano siela mano -

 

mąsto apie sielą graudžiai

mąsto apie sielą su švelnumu

 

            nes kai pasirodys

            nelauktai

            nesisveikins

            - gerai kad grįžai

 

            tik žvairuos

            kaip sėda prieš veidrodį

            ir šukuojasi plaukus

            suveltus žilus

 

Senieji Meistrai

Seniesiems Meistrams

nesvarbūs vardų

 

jų parašai

balti Madonos pirštai

 

ar rausvi bokštai

di cittˆ sul mare

 

ir scenos iš gyvenimo

della Beata Umiltˆ

 

ištirpdavo

sogno

miracolo

crocifissione

 

pasislėpdavo

po angelų vokais

už debesinių kalvų

tankioj rojaus žolėj

 

visai nuskęsdavo

auksiniuose dangaus skliautuose

be išgąstingo riksmo

be prašymo atsiminti

 

jų paveikslų paviršiai

lygūs kaip veidrodžiai

 

veidrodžiai ne mums

o tik išrinktiesiems

 

šaukiu jus Senieji Meistrai

sunkiomis abejonių akimirkomis

 

padėkit man nusimesti

žalčio žvynų didybę

 

kad apkursčiau

šlovės pagundoms

 

šaukiu jus Senieji Meistrai

 

Manos Lietaus Tapytojau

Peltakiuotų Medžių Tapytojau

Apreiškimo Tapytojau

Šventojo Kraujo Tapytojau

 

Vežimas

Ką veikia

tas šimtametis senis

senos knygos veidu

akimis be ašarų

suspaustomis lūpomis

saugančiomis istorijos

atsiminimus ir bambesį

 

dabar kai

žiemos kalnai

gęsta

o Fudzijama įžengia į Oriono žvaigždyną

Hirohito

šimtametis senis Ð imperatorius dievas ir valdininkas

- rašo

 

tai ne aktai

malonės

ne pykčio aktai

generolų

paskyrimai

kankynių išradinėjimai

bet veikalas

kasmetiniam tradicinės

poezijos konkursui

 

dabar tema

vežimas

forma: garbioji tanka

penkios eilutės

trisdešimt vienas skiemuo

 

ãsėsdamas į valstybinių

geležinkelių traukinį

mąstau apie senelio

imperatotiaus Meiji pasaulįÒ

 

eilėraštis

lyg pašukinys

sulaikęs kvėpavimą

be dirbtinių raudonių

 

kitoks

nei begėdiškai šlapi

triumfuojančiai kaukiantys

naujųjų kūriniai

 

nuolauža

apie geležinius bėgius

nusikratyti melancholijos

skubėjimo prieš tolimą kelią

o gal net

gailesčio ir vilties

 

mąstau

spaudžiama širdim

apie Hirohito

 

apie jo nulinkusius pečius

sustingusią galvą

senos lėlės veidą

 

mąstau apie jo

sausas akis

mažyčius delnus

lėtą mintį

kaip tyla tarp

vieno ir kito

pelėdos ūktelėjimo

 

mąstau

spaudžiama širdimi

kaip pasisuks

tradicinės poezijos lemtis

 

ar seks

paskui imperatoriaus šešėlį

 

laikina

nesvari

 

 

Testamentas

Palieku keturiems gaivalams

ką taip neilgai teturėjau

 

ugniai Ð mintį

težydi ugnis

 

žemei kurią pernelyg mylėjau

kūną bergždžią grūdą

 

o orui žodžius ir rankas

ir ilgesius visa kas nereikalinga

 

kas liks

vandens lašas

tesisuka tarp

žemės dangaus

 

telyja permatomu lietum

šalčio paparčiais snaigėm

 

niekada nepasiekęs dangaus

į mano žemės ašarų pakalnę

 

amžiais tegrįšta tyra rasa

kantriai ardydamas tvirtą dirvą

 

greit sugrąžinsiu keturiems gaivalams

ką taip neilgai teturėjau

 

- nebegrįšiu prie ramybės šaltinio

 

 

Gėlės

Gėlės glėbiai gėlių atneštų iš sodo

gėlės pritvinkę spalvų raudonos violetinės mėlynos

atimtos iš bičių veltui skliedžia kvapus

vaškinėj kambario tyloj kur šalia žiema

 

kam tos gausios dovanos pernelyg gausios kam

alpstantis kūnas pūga krenta žiedlapiai

dangų perveria balta gipso namų tyla

miglos klaidžioja laukuose išplaukia laivai

 

Dvejojanti Nikė

Nikė nuostabiausia

kai dvejoja

dešinė puiki lyg įsakymas

atsiremia į tuštumą

virpa sparnai

 

nes mato

vienišą jaunuolį

einantį ilgomis vėžėmis

paskui karo vežimą

pilku keliu pilkame peizaže

iš uolų ir retų kadugių

 

jaunuolis netruks mirti

svarstyklės su jo dalia

staiga krenta

žemyn

 

Nikė beprotiškai trokšta

prieiti

pabučiuoti jo kaktą

bijo

kad nepažinęs

glamonių saldybės

pažinęs

pabėgtų kaip kiti

per mūšį

taigi Nikė dvejoja

ir galų gale nusprendžia

pasilikti

kaip ją išmokė skulptoriai

gėdydamasi jausmingumo akimirkos

 

supranta

kad rytoj auštant

ras tą jaunuolį

atvira krūtine

užmerktom akim

ir aitriu tėvynės obolu

po sustingusiu liežuviu

 

Atgal