Zbigniew Herbert

Katedros akmuo

Traukinys atvyko į Gare du Nord prieš vidurnaktį. Prie išėjimo mane užkalbino mažas žmogelis, siūlantis nakvynę. Pamaniau, jog pirmąją Paryžiaus naktį praleisti lovoje – šventvagystė. Dar ir tarpininkas – rudis, taigi įtartinas. „Il y a du louche dans cette affaire“[1], - pamaniau. Taigi palikau lagaminą saugykloje ir, apsiginklavęs prancūzų-lenkų žodynu bei „Vadovu po Europą“ (antrasis patikslintas ir papildytas Akademinio turistų klubo leidimas, Lvovas, 1909), leidausi į miestą.

Ta neįvertinta knyga iš tėvo bibliotekos leido man įžengti į Paryžiaus paslaptis. Ji iš tų laikų, kai po miestą važinėjo omnibusai, traukiami trijų širmių, rue de l’Estrapade dar klestėjo lenkiškas ponios Pioro pensionatas, o labdaringa veikla užsiėmė 1862 m. įkurta Barščių ir Duonos institucija, vadovaujama prezidento Zamojskio. Kultūrinė informacija vadove buvo glausta, bet turininga – daug teatrų, bet spektaklių kainos pernelyg didelės, beje, nederėtų damų kviesti į balkoną. Skyriaus „Muziejai ir įdomybės“ pradžioje minimi Les Égouts (arba kanalai), juo labiau kad Rotušėje dalinami nemokami bilietai. Vaizduotę labiausiai audrino patarimas aplankyti La Morgue, esantį šalia Notre-Dame. „Čia galima pamatyti nežinomų mirusiųjų kūnus (užšaldyti jie neyra apie tris mėnesius).“

Ėjau Sevastopolio bulvaru priblokštas žmonių, mašinų ir šviesų judėjimo. Bet kokia kaina troškau pasiekti Seną. Provincijos žmogaus nuojauta šnibždėjo man, kad už upės turi būti tyliau. Perėjau per tiltą ir atsidūriau Cité. Čia buvo tikrai niūru ir tylu. Ėmė lyti. Praėjau pro Conciergerie, atšiaurų pastatą lyg iš Viktoro Hugo romano iliustracijos, ir atsidūriau akis į akį su apšviesta Notre-Dame katedra. Tada tai įvyko. Supratau, kad neparašysiu darbo apie Paulį Valéry ir, mano literatų kolegų pasipiktinimui, grįšiu atgal nežinodamas, koks dabar madingiausias prancūzų poetas.

Įsikūriau netoli Katedros, Šv. Liudviko saloje. Po kelių dienų, naudodamasis sekmadieninių bilietų nuolaidomis, nuvažiavau į Šartrą. Čia prabilo mano gotikos mėgėjo potyriai. Nuo tol naudojausi kiekviena proga, kad įvykdyčiau beprotišką planą aplankyti visas prancūzų katedras. Planas, žinoma, nebuvo visiškai įvykdytas, bet aplankiau svarbiausias: Senliso, Tūro, Nojono, Lano, Liono, Šalono prie Marnos, Reimso, Ruano, Bovė, Amjeno, Buržo. Po tų išvykų grįždavau paryžiun lyg iš kalnų ir įsirausdavau į knygas bibliotekoje ant Šv. Ženevjevos kalvos. Iš praždių naiviai ieškojau formulės, paaiškinančios visą gotiką. Tai, ką ji apima – konstrukciją, simboliką ir metafiziką. Bet atsargūs mokslininkai neatsakydavo vienareikšmiškai.

Šios apybraižos idėja man toptelėjo Šartre, kai stovėjau akmeninėje, vadinamojoje Clocher Neuf, verandoje. Po kojomis – didelis apsamnojęs smiltainio blokas su įbrėžta strėle – akmenskaldžio ženklu. Galbūt verta, užuot rašius apie vitražus, kurie moduliuoja šviesą kaip grigališkieji choralai moduliuoja tylą, ir apie paslaptingąsias chimeras, mąstančias apie amžių gelmę, pasvarstyti, kaip tas akmuo atkeliavo čia, į kalną. Ir apie akmenskaldžius, mūrininkus bei architektus, bet ne apie tai, kas dėjosi jų sielose, kai statė katedrą, o kokias medžiagas, įrankius ir būdus naudojo, kaip ją statė, taip pat kiek uždirbdavo. Kuklus tikslas, tarsi buhalteris rašytų apie gotiką, bet viduramžiai moko ir kuklumo.

Amžių tėkmėje gotika buvo labiausiai pažeminta ir sumažinta kaip tikriausiai joks iš visų svarbių meno istorijos stilių. Buvo nesuprasta, taigi nekenčiama. Kritikai apšaudydavo ją kandžiais žodžiais, kaip napoleono kareviai taikydavosi į Sfinkso veidą. Klasikams šiaušdavosi perukai vos pažvelgus į tuos beprotiškus statinius. “Visur gaus langų, rozečių ir strėlių, akmenys iškarpyti lyg kartonas; viskas skylėta, viskas kybo ore.”

Juo labiau kad tai nesibaigė žodine polemika. Ne tik Napoleonas III lengva ranka išsprogdino pačiame Pryžiuje keliasdešimt gotikinių bažnyčių. Barbariškų susidorojimo projektų būta nuo XIX a. pradžios. Juos gimdė vienintelis rūpestis – kaip atsikratyti tų “prasto skonio šedevrų” kuo pigiau. XVIII a. sugriauta viena gražiausių gotikinių bažnyčių – Šv. Nikozijaus, Kambrė katedra ir daugelis kitų. Jokio pasigailėjimo “kaprizingam gotų stiliui, kuris nepripažino kilnumo ir apnuodijo dailiuosius menus”, kaip įvardija enciklopedininkas ševajlė de Jaucourt’as.

Milijonai, milijonai tonų akmens. Per tris šimtmečius, nuo XI iki XVI amžiaus, šios medžiagos Prancūzijoje išgauta daugiau nei senovės Egipte, gigantiškų statinių krašte. Jei surinktume į vieną vietą tuo laikotarpiu pastatytas aštuoniasdšimt katedrų ir penkis šimtus didesnių bažnyčių, jos primintų kalnų grandinę, subertą žmogaus rankomis.

Vienoje knygoje mačiau piešinį, vaizduojantį graikų šventyklos fasadą, įterptą į gotikinės katedros fasadą. Iš to piešinio galima spręsti, kad daugelis Akropolio statinių tipltų į, pavyzdžiui, Amjeno ar Reimso katedros vidų. Nedaug ką paaiškina šis palyginimas, bet kuriuo atveju nieko, kas liudytų sakralinių statinių funkcijas tais permainingais laikais. Antikinė templum buvo dievo, o katedra – tikinčiųjų namai. Nemirtingųjų visada daugiau nei pasekėjų.

Didžiųjų katedrų plotas – nuo keturių iki penkių tūkstančių kvadratinių metrų, taigi ten drąsiai galėjo tilpti viso miesto gyventojai kartu su piligrimais. Tokie užmojai reikalavo milžiniškų investicijų, taigi pradėti reikėtų nuo finansų.

***

Jokie archyvų duomenys neleidžia spręsti, kad prieš pradedant tuos milžiniškus darbus, būdavo sudaromi preliminarūs planai ir kainoraščiai. Viduramžių buhalterijoje galiojo romaniška taisyklė matuoti jėgas intencijomis. Bet iš pradžių gigantiško tikinčiųjų, kuriems katedra tapdavo lokalinio patriotizmo apraiška, entuziazmo dėka pinigų pakakdavo, paskui viskas pakrypdavo įvairiai.

Tai paaiškina, kodėl tiek nedaug vieningo stiliaus katedrų, pastatytų vienu mostu. Reikėtų dar pridurti, kad kainos viršijo išteklius, kuriais galėtų disponuoti vienas žmogus, net jei jis ir būdavo suverenas. Norėdami garantuoti įplaukų pastovumą, XIII amžiaus popiežiai reikalauja, kad viena ketvirtoji kiekvienos bažnyčios pajamų dalis būtų skirta statybai. To nurodymo nebuvo visgi ypač laikytasi. Taigi suverenai, pavyzdžiui Čekijos Jonas, persiunčia pelną iš karališkųjų sidarbro kasyklų. Neatislieka miestų bendruomenės. 1291 m. Orvjete sudarytas gyventojų sąrašas ir pagal pajamas nustaytas mokestis už statomą Il Duomo. Taip pat išliko įdomus aukotojų Milano katedrai sąrašas, kuriame – visų profesijų ir socialinių sluoksnių atstovai, ney ir kurtizanės. Aukodavo dažniausiai natūra, pavyzdžiui, Kipro karalienė vienai italų katedrai paaukojo nuostabų auksinį audeklą. Aukų karštinė inspiravo net šeimyninius konfliktus. Vienas italas prašė grąžinti auksines sagas, kurias žmona paaukojo statybai. Prie pat bažnyčių durų atsidarė didelės parduotuvės, kuriose buvo gaima nusipirkti viską, ką paaukojo tikintieji: nuo vertingų brangenybių iki vištų.

Aukas renkantys vienuoliai naršė tolimus kraštus, kad būtų galima rasti lėšų statybai. Kai cistersai ėmėsi statyti Silavo abatiją, pagalbos kreipėsi į imperatorių Konstantiną, Sicilijos karalių, Šampanės kunigaikštį. Tikintieji jugėsi į brolijas, kad galėtų materialiai paremti pradėtas statybas. Įsteigė pačių įvairiausių brolijų, bet tikriausiai nusotabiausia Rutulio žaidėjų brolija iš Ksanteno, maždaug taip netikslai būtų galima išversti confrérie des joueurs de boule. Tačiau brolijos nariai nebuvo bet kokie žmonės, brolių rutulio žaidėjų būryje buvo ir vyskupas. Negalima pamiršti ir pajamų, gautų pardavus bažnytinius popierius – indulgencijas. 1487 m. jos sudarė trečdalį Ksantene statomos Šv. Viktoro koleginės bažnyčios pajamų. Teisė dalyti atleidimus taip pat kainuodavo. 1397 m. milaniečiai už 500 florinų nusipirko iš popiežiaus unam bonam indulgentiam.

Pinigų paieškas, ypač vykdavusias toli nuo staybos vietos, beveik visuomet lydėdavo išvykos su relikvijomis, o kiekvienam aplankytam miestui tai būdavo didelė šventė. Tai išsamiai vaizduoja miniatiūros: gatve, per klūpančių tikiničiųjų minias žengia procesija su relikvijoriumi. Ligoniai tiesia rankas, motinos su vaikais veržiasi į priekį, kad paliestų stebuklą.

Bažnyčia protestavo prieš relikvijų kultą anksčiau, nei Boccaccio pradėjo tai ironizuoti. 1216 m. Laterano susirinkime uždrausta garbinti relikvijas neturint specialaus leidimo. Tačiau reikėtų stebėtis milžiniška aukas renkančių vienuolių iniciatyva ir drąsa. 1112 m. po gaisro, gerokai apgadinusio Lano katedrą, septyni kanauninkai susirenka likusias relikvijas: Dievo Motinos marškinių skiautę, gabalėlį kempinės, kuria buvo suvilgytos Nukryžiuotojo lūpos, ir Kryžiaus nuolaužą. Po procesijų per daugybę Prancūzijos miestų piligrimai parsigabena tiek lėšų, kurių, jų manymu, užteks baigti staybos darbus. Deja, surinkti pingai greit išleidžiami ir tenka rengtis naujon išvykon. Ji galėtų tapti įdomaus istroinio romano pagrindu. Tai ir kelionė jūromis, plėšikai, nusikaltėliai, piratai, ir klastingi flamandų gelumbės pirkliai. Po septynių klajonių ir nuotykių mėnesių pamaldūs keleiviai laimingai pasigabena tiek lėšų, kad katedra užbaigiama greičiau nei per metus. Ne visda pasisekdavo taip puikiai išspręsti pajamų ir išlaidų balanso problemas. Statybos raportuose dažnai skaitome melancholiškus teiginius: „Statyba nevyksta. Trūksta pinigų“.

***

Kita svarbi problema, kilusi katedrų statytojams – transportas. Priemonės nepasikeitė nuo senovės laikų – vandens keliai ir mulų bei arklių traukiami vežimai. Jei akmens skaldykla nuo statybos vietos būdavo nutolusi tik keliolika kilometrų, pavyzdžiui Šartro apylinkėse, vienas kinkinys kasdien atgabendavo nedidelę dalį – tūkstantį penkis šimtus kilogramų akmens, tai yra vieną kubinį metrą.

Prancūzų patarlė sako: “Sugriauta pilis – pusiau pastatyta pilis”. Ne vienas gotikinės katedros akmuo paimtas iš Romos imperijos gynybinių mūrų ir pastatų. Kad būtų pastatyta milžiniška Sent Albanso šventovė, surankioti senovinio Verulamium miesto likučiai. Pavyzdžius būtų galima vardyti be galo. Kronikose pateikiama faktų, kaip stebujklingai atrandamos naujos akmens atsargos, pavyzdžiui, Pontuaze, o tai paspartino Sen Deni statybą. Bet tai nebūdavo dažnai. Reinu, Rona, Arnu būdavo plukdomos antikinės kolonos, kapiteliai, rausvo ir balto marmuro blokai. Išdidi ir galinga Venecija išsiuntė savo jūreivius ieškoti statybinių medžiagų Šv. Morkaus bazilikai statyti į Siciliją, Atėnus, Konstantinopolį, Mažąją Aziją, net Afriką.

Kiekgi išlaidų surydavo transportas? Jei medžiagos būdavo gabenamos keliasdšimt ar daugiau kilometrų, jų kaina padidėdavo keturis ar penkis kartus. Kajeno akmens skaldyklose už vieną akmenį mokėta vienas svaras, šeši šilingai ir aštuoni pensai. Atgabentas į Norvičo katedros staybas, jis jau kainuodavo keturis svarus, aštuonis šilingus ir aštuonis pensus. Apskaičiuota, kad daugybės katedrų kaina būtų perpus mažesnė, jei ne transporto išlaidos. Taigi seni statiniai graiuti ne iš aklo vandalizmo, o iš ekonominės būtinybės. Labai anksti suprasta, kad vienintelė efektyvi išlaidų mažinimo priemonė – toks medžiagos apdirbimas akmens skaldyklose, kad ji galėtų keliauti į statybos vietas jau kaip paruoštas produktas, taigi turėjo būti lengvesnė už netaisyklingus žaliavos blokus. Tada akmenskaldžiai ir meistrai patraukia dirbti į akmens skaldyklas, kur juos prižiūri architektai. Tai Anglijoje atsirado verslovės, tiekiančios gatavus produktus ir net skulptūras.

Nevertėtų pamiršti ir tikriausiai tik viduramžiais praktikuotos oroginalios transporto priemonės – savanorių tikinčiųjų rankų ir pečių. Piligrimai, pakeliui į garsųjį Kompostelos Santjagą, Triakastelos vietovėje gaudavo po luitą kalkakmenio, kurį reikėdavo nunešti iki Kastanedos, kur buvo krosnys. Dažnai cituojamame abato Haimono iš Šartro laiške, rašytame 1145 m., kalbama apie moterų ir vyrų minią (kritiškai nusiteikusiems komentuotojams tai atrodo perdėta), kuri tempė vežimus, pilnus „vyno, kviečių, akmens, medžio ir kitų gyvenimui bei bažnyčiai statyti būtinų dalykų“. Tūkstančiai žmonių žengė visiškoje tyloje. Pasiekusieji tikslą giedodavo himnus ir išpažindavo nuodėmes. Daugybė literatūros tekstų papildo savanoriško tikinčiųjų darbo vaizdą. Statant Vezelė katedrą, kunigaiščio Girart’o de Roussillon’o žmona Berta naktį palieka vedybinį guolį. Įtarus kunigaikštis ją seka:

Et voit venir de loign la dame et ces ancelles

Et de ses plus privees pucelles damoiselles,

Qui venoient tout chargie de sablon et d’arene

Si qu’elles ne povoient monter fort qu’a grant peine[2].

Vertėtų kritiškai vertinti šias gražias istorijas, iš tikrųjų tiksliai perteikiančias nuotaiką, socialinį foną ir stebuklo atmosferą, gaubusią didžiųjų katedrų statybas. Ar tai turėjo įtakos darbų spartai? Atsargūs tyrinėtojai dvejoja. Vien tik entuziazmo persmelkti liaudies judėjimai, matyt, nedaug ką lėmė toje didžioje architektūros kovoje.

Neišsenkamas informacijos apie medžiagų gabenimą į statybos vietas šaltinis – ne tik kronikų užrašai, bet ir vitražai, miniatiūros ir raižiniai. Būtent viduramžiais pamėgta Babilono bokšto tema suteikia daug ir vertingų nuorodų.

Akmenis ir skiedinį darbininkai į reikiamą vietą nešdavo ant pečių ar tempdavo naudodami paprasčiausias mašinas, atremtas į blokus. Senovėje naudotos didelės medinės platformos. Pastatomos ant žemės ir į viršų kylančios konstrukcijos negalėjo būti naudojamos dėl daugybės katedras supančių statinių. Sijos nesiekdavo statinio pamatų ir primindavo kregždžių lizdus, kabančius svaiginančiame aukštyje. Nuo kylančių mūrų viršaus žvelgdavo svirtys ir paprasčiausios gervės. Virvę, prie kurios tvirtinamas akmuo, apačioje suvydavo ant rites kaip senoviniuose kaimo šuliniuose. Naudoti dideli ratai, varomi darbininkų kojomis. Elzaso bažnyčiose ir Anglijos katedrose yra saugomi tų paprastų mašinų pavyzdžiai. Niekas nenurodo, kad viduramžiais būtų išrasta kažkas, kas leistų ne pakeisti, bet nors palengvinti žmogaus rankų darbą. Todėl gotikinės katedros – rankų darbas tiesiogine prasme.

Įrankiai gana paparasti: pjūklas smiltainio blokams pjauti, plaktukai bukais ir smailiais galais, mūrijimo mentės, taip pat matavimo prietaisai – kampainis, trikampis ir kiti. Ginčityna, kada atsirado kaltas plačiu smaigaliu, gal tik XIV a. Katedrų statytojų įrankiai nelabai skiriasi nuo tų, kuriuos naudojo Akropolio statytojai.

Bet tai nelabai stabdydavo statybų tempus. Pinigai ir transportas (lenta conventio columnarum) – silpnosios ambicingų sumanymų vietos. Šartro katedra statyta penkiasdešimt metų, Amjeno – šešiasdešimt, Notre-Dame – aštuoniasdešimt, Reimso – devyniasdešimt, Buržo – šimtą. Beveik nei viena gotikinė katedra nebuvo baigta per gyvenimą tų, kurie sapnavo bokštus debesyse.

Įžymus viduramžių tyrinėtojas belgas Henriques’as Pirenne’as palygino XI ir XII a. Europos visuomenės dinamiką ir tai, kas vyko Amerikoje XIX a. viduryje. Didelių gotikinių katedrų statyba neįmanoma be miestų plėtros ir ekonominių permainų. Žemė nebėra vienintelis turto šaltinis, didėja kilnojamojo turto vertė, plėtojasi prekyba, atsiranda bankų.

Bažnyčia nepalankiai žiūrėjo į tuos, kurie ne fiziniu darbu, ne dėl savo kilmės, bet proto pastangomis krovėsi nemažus turtus. Šiems nebelikdavę nieko kita, tik aukoti dalį pelno kilniems tikslams. Nors iš tikrųjų tai tik dalis tiesos, bet galima surizikuoti teigiant, kad gotikinę statybą skatino nešvari kylančios buržuazijos sąžinė.

Statiniai tapo pasididžiavimo objektais ir iš tolo matomais galybės ženklais, taip pat pasaulietinės veiklos ir susitikimų vietomis. Viduramžių žmogus bažnyčioje jautėsi kaip namie. Neretai ten valgė, miegojo ir kalbėjo nepritildydamas balso. Kadangi nebuvo klauptų, vaikščiota laisvai, čia mielai slėptasi blogu oru. Bažnytiniai draudimai rengti pasaulietinius susitikimus bažnyčiose rodo tai tikriausiai buvus gana paplitusį reiškinį. Tai patvirtina dar viena smulkmena: daugelyje miestų, kur buvusi katedra ar didelių bažnyčių, nestatyta rotušių. Vitražuose vaizduoti ne tik šventųjų gyvenimai, bet ir, jei didybę galima palyginti su nuopuoliu, jie tapdavo „neoninėmis“ manufaktūrininkų, stalių ar siuvėjų reklamomis. Ir, žinoma, įnirtingai kovota dėl naudingesnės funduojamų virtažų vietos. Naudingesnė, vadinasi, pastebimesnė potencialiems klientams.

Stebina ir skatina susimąstyti tai, kad karalių ir kunigaikščių vaidmuo statant katedras buvo labai menkas. Išskyrus grynai karališkas šventoves, pavyzdžiui, Sainte Chapelle ar Vetsminsterio abatiją, - suverenų vaidmuo apsiribojo piniginėmis dotacijomis, retais vizitais į statybas, o kartais – rūmų architekto atliekamomis ekspertizėmis. Tai ir viskas.

Nuolatiniai rūpesčiai dėl satybų ir statinių formos Anglijeje, Prancūzijoje, Vokietijoje slėgė abatus ir vyskupus, o Italijoje – miestų bendruomenes. Pavyzdžiu ir simboliu žmonių, visą savo energiją, laiką ir talentą skyrusių katedrai, tapo abatas Suger’as. Galima kuo puikiausiai įsivaizduoti, kaip jis ginčijasi sua auksakaliais ir tapytojais, nustato vitražų ikonografiją, kabarojasi pastoliais, vadovauja medkirčių žygiui į miškus ieškoti tvirtų rąstų. Jo dėka Sen Deni statyba tetruko trejus metus ir tris mėnesius, tai tapo ilgus amžius neviršytu greičio rekordu. Tokie patronai Notre-Dame buvo Sully, Amjene – vyskupas Evrart de Fouilloy’as, Oksere – Gautier de Mortagne’as.

Bet net didžiausios vieno žmogaus energijos ir entuziazmo nepakanka užtikrinti nuolatinę didžiųjų užmojų priežiūrą. Todėl atsiranda institucijų, savotiškų įmonių, įvairiose šalyse vadintų skirtingai: fabrique, l’œuvre, Werk, work, opera. Jos prižiūri visą sudėtingą valdymo ir sąskaitų sistemą, disponuoja finansais, samdo menininkus ir darbininkus, saugo planus. Kapitula skiria vieną ar kelis dvasiškius ir nuo tada jie vadinami custos fabricæ, magister fabricæ, magister operis. Jie – ne technikai, kaip galima būtų manyti, bet administratoriai. Tačiau ir pati administracija skaidosi ir specializuojasi. Prancūzijoje la fabrique rūpinasi tik finansais, l’œuvre – statybos reikalais. Laikui bėgant, tie nauji administracijos dariniai tampa gana autonomiški, labiausiai vis dėlto – Italijoje, kur bendruomenių vaidmuo statant katedras lemiamas.

***

Įsižiūrėkime į statyboje dirbančius žmones. Jie sudaro mažas hierarchines bendruomenes. Kopėčių apačioje matome darbininkus: miniatiūrose vaizduojama, kaip jie kyla kopėčiomis su akmenų ir skiedinio neštuvais ar kantriai suka keltuvų ratus. Dažniausiai tai pabėgę baudžiauninkai, gausių kaimo šeimų sūnūs, traukę į miestus ieškoti duonos ir laisvės. Nekvalifikuotiesiems – sunkiausias darbas: kasti pamatus, dažnai net dešimties metrų gylio, gabenti medžiagas. Bet jiems švito viltis, ypač jauniausiesiems, vikriausiesiems, kad vieną dieną kas nors paims iš jų sunkius naščius, o jie viršuje ims kloti akmenis. Ekonominės paskatos čia labai svarbios. Akmenų nešikas, kasėjas per vieną dieną uždirbdavo septynis denarus, mūrininkas – dvidešimt du.

Ar galima stebėtis, kad nepalankiai žiūrėta į tuos, kurie ateidavo į statybas ne uždarbio, bet, kaip atmintyje išlikęs Renaud de Montauban’as, sunkiame darbe ieškojęs atgailos už padarytas nuodėmes. Chanson de geste, pavadinta Les quatres fils Aymon, pasakoja, kad vakare, darbininkams atsiimant savo užmokestį, Renaud paėmė tik vieną denarą. Ir nemanykite, kad blogai dirbo – tampė už tris, net mūrininkai ginčijosi, kuriam jis turėtų padėti. Gavo “Šv. Petro darbininko” vardą, bet po aštuonių dienų suerzinti bendrai trinktelėjo jam sunkiu kūju į pakaušį, o kūną išmetė į Reiną. Svarbi šio kruvino pasakojimo išvada yra ta, kad nekvalifikuotų darbininkų buvo daugybė, o kova dėl darbo – be skrupulų. Kvalifikuotųjų ir nekvalifikuotųjų santykis – vienas ir trys, vienas ir keturi, o kartais ir daugiau. Ramsio abatai burba dėl tų, kurie ateina į statybas ne iš pamaldumo, o iš meilės uždarbiui, “par l’amour de la paie”, ir tai mus savo ruožtu mažai stebina.

Atrodo, kad tarp darbininkų ir meistrų žiojėjo praraja, bet taip nebuvo. Gotikinėms katedroms, toms didžioms improvizacijoms, reikėjo kažko panašaus į organišką visų statybos dalyvių sąjungą. Tai lėmė net ir pati medžiaga. Akmenskaldžių nutašyti akmenys, nepakeičiami kaip plytos, turėjo pakilti į nustatytą vietą. Todėl išmokų sąrašai sudaryti ne pagal uždarbio dydį, o pagal darbo grupes. Po meistro mūrininko vardijami pagalbininkai, vadinti valets, compagnons, serviteurs. Šie turėjo mokytis amato, kad ir tokio paprasto kaip maišyti skiedinį. O tinkuotojai minimi jau Etienne’o Boileau amatų knygoje.

Aukščiausio rango grupę sudaro mūrininkai ir kiti meistrai, dirbantys su medžiu, akmeniu, alavu ar geležim. Jie – konstruktoriai. Mūrininkai buvo atsakingi už akmens klojimą ir tai gerausiai perteikia angliški terminai setter, layer. Nuo jų priklausė, ar arka išlaikys skliauto slėgį, ar nesutrupės spynos akmuo. Miniatiūrose jie vaizduojami statinių viršuje laikantys mūrininko mentes, gulsčiukus ir virveles su alavo svambalais statmeniui nustatyti. Žiemą jų vardai pradingsta iš išmokų registrų, nes jie palieka ant mūrų tik šiaudus ir žabus, saugančius nuo šalčio ir drėgmės.

Mažai ar beveik nieko nežinome apie dirbusius akmens skaldyklose. Labai retai pateikiami vardai, išsamiame Etienne’o Boileau cechų statute jie minimi mažai. Menki pinigai ir sunkiausias darbas. Nežinomi katedrų kryžiaus karų kareiviai. O be jų, besidarbuojančių drėgnuose ir tamsiuose požemiuose, kalančių uolose katedrų negatyvus, negalima net įsivaizduoti to, kas suskurta stebinti žmones.

Darbas akmens skaldyklose dažniausiai prasidėdavo prieš pradedant kasti pamatus. Dirbta grupėmis po aštuonis žmones, juos prižiūrėdavo meistras. Šis uždirbdavęs daugiau nei darbininkai ir dar gaudavęs atlygį už akmens vienetus. Dirbti reikėję sparčiai – tai sužinome iš informacijos apie cistersų abatijos Karališkojo slėnio akmens skaldyklas Češyre. Kas penkiolika minučių iš skaldyklos išvažiuodavo prikrautas vežimas.

***

Walter’is Chereford’as, darbų karališkajame slėnyje vydytojas, 1277 m. sumanė pastatyti mūrininkams pašiūrę. Tikriausiai nesitikėjo, kad ji, prancūziškai pavadinta lože, padarys žaibišką politinę karjerą. O pradžia buvo tokia proziška ir praktiška. Tašantiems akmenis, ruošinatiems skulptūrinius elementus reikėjo vietos pavalgyti ir pasislėpti nuo kaitros ar šalčio. Mūrininkų pašiūrėje nenakvota (žinome, kad ta pirmoji buvusi sukalta iš tūkstančio keturių šimtų lentų, taigi nelabai didelė, be to visiškai paprastai įrengta), bet ji tapo profesinių diskusijų vieta. Išliko dokumentas, kur rašoma apie ginkluotą vyskupo apsaugos įsikišimą, siekiant numaldyti temperamentingai susirėmusius mūrininkus. Tai įvyko ne Anglijoje, o Prancūzijoje, statant Notre-Dame katedrą, nes ložės greitai paplito visuose kraštuose.

Van Eyck’o paveiksle, vaizduojančiame mūrininkų globėją Šv. Barborą, ložė (mūsiškai – pašiūrė) šalia milžiniškos šventovės atrodo kaip paukščio narvelis. Iš tikrųjų joje galėjo tilpti tik apie dvidešimt meistrų. Jie – tikrai kaip migruojantys paukščiai. Tais laikais nebuvo jokių pasų, taigi jie dažnai perplaukdavo Lamanšą, persikeldavo per Reiną ir net kelaudavo su kryžiuočiais į Palestiną. Kartais juos pasiimdavo architektai, pavyzdžiui Etinne’as de Bonneuille’is, išvažiuodamas satyti katedros į Upsalą. Meistrai keliaudavo ne tik ieškodami nuotykių, bet ir geresnių darbo sąlygų, kartais bėgo nuo priverstinio darbo. Dažniausiai Anglijoje, tarpininkaujant šerifams, karalius kaip į rekrutus ėmė akmenskaldžius ir mūrininkus statyti pilis, dažnai nutolusias nuo jų gyvenamosios vietos šimtus kilometrų. Ir dar neribotam laikui. Vis dėlto katedrų statytojai – laisvi žmonės.

Tailleurs de pierre – taip prancūziškai vadinami visi su akmens darbu susiję meistrai, ir tie, kurie, tašė akmens blokus, ir tie, kurie mūrijo rozetes, skliautų arkas ir net kalė skulptūras. Viena iš mums nesuprantamų gotikinės architektūros ypatybių yra ta, kad minėti skulptoriai nelaikyti menininkais, jie ištirpdavo tarp aibės anoniminių mūrininkų. Jų individualumą valdė architektai ir teologai. Nikėjos visuotinis bažnyčios susirinkimas 787 m. nustatė, kad religinio paveikslo kanonai (šiandien sakytume – turinys) – ne menininko, o bažnyčios tėvų kompetencijos sritis. Tai buvo ne tik deklaratyvi nuostata – antai 1306 m. Londone skulptorius Tideman’as turėjo atsiimti iš bažnyčios savo sukurtą Kristaus figūrą, esą ji neatitinkanti tradicijos, ir grąžinti pinigus už darbą.

Tam tikrų amatų terminija – paini ir gana klaidinanti. Ji dažnai nusako ne darbo pobūdį, o medžiagas. Štai anglišku terminu hard hewers įvardijami amatininkai, kalantys kietą akmenį, pavyzdžiui, Kento grafystėje, o meistrai, tašę minkštą smiltainį, tinkamą skluptūroms, vadinami freestone masons (vėliau vartotas sutrumpinimas freemasons, iš kurio kilo prancūziškas terminas franc-maçon, viduramžiais buvęs nežinomas ir susijęs su XVIII a. atsiradusia simboline mūrininkyste). Stovėdami priešais Karalių portalą Šartre, nesunkiai pastebėsime, kad skluptūros iškaltos iš kitokio, ne tokio grūdėto kaip siena akmens.

Darbo laiką nustatė saulės laikrodis. Pradžia – švintant, o pabaiga – temstant. Anglai mūrininkai, kaip liudija XVI a. antros pusės dokumentai, žiemą turėjo valandos pietų pertrauką ir penkiolikos minučių popietinę pertraukėlę. O vasarą – valandą pietauti ir dvi pertraukas po pusvalandį. Žiemą dirbdavo iki dešimties valandų, vasarą – dvylika. Atėmus penkiasdešimt šventadienių ir sekmadienių, per metus išeidavo du šimtai penkiasdešimt darbo dienų.

Siekiant privilioti, kvalifikuotiems darbininkams žadėti kambariai smuklėse. Tik XVI a. Anglijoje, netoli Etono, atsiranda pirmasis meistrų viešbutis (hospicium lathomorum) su virtuve.

Užmokestis buvęs labai įvairus. Knoop’as ir Jones’as suskaičiavo, kad Karnarvonšyro grafystėje 1278 – 1280 m. būta net septyniasdešimties jo tarifų. Nekvalifikuotiems darbininkams už dienos darbą mokėta kasvakar, o amatininkai gaudavę užmokestį šeštadieniais.

Kiek uždirbdavo? Sudėtingas klausimas, juo labiau, kad gerai žinome, kaip nesunku sudaryti klaidinančius indeksus, juodu ant balto tvirtinančius, kad dabar yra geriau, nei buvo, ar atvirkščiai, arba kad kažkur yra geriau nei pas mus. Reikalą sunkina ir nutolusi epocha. Juk žmogaus gyvybei palaikyti reikalingas minimumas toks reliatyvus. Pasikliaukime prancūzų tyrinėtoju Pierre du Colombier’u, kuriam niekas neprikiša šališkumo, ir pakartokime, kad viduramžiais materialinės darbininkų sąlygos buvo geresnės nei XIX a. pabaigoje. Reikėtų pridurti, jog tai pasakytina tik apie kvalifikuotuosius, o ne tuos, kurie kirto tamsius akmens skaldyklų koridorius. Nuodugnioje Baissel’o studijoje teigiama, kad mūrininkas, norėdamas nusipirkti tris šimtus šešiasdešimt kilogramų kviečių, XIV a. turėjo dirbti dvylika dienų, 1500m. – dvidešimt, o 1882m. – dvidešimt dvi dienas.

Įdomu palyginti Londono mūrininkų uždarbį. Tie, kuriuos maitino rangovai, gaudavo trečdaliu mažiau už tuos, kurie maistą pirkosi patys. O XVI a. – net perpus mažiau.

Tik labai negausūs šaltiniai leidžia įsivaizduoti darbdavių ir darbininkų santykius. XII a. statant Obazano vienuolyną kilo beveik streikas. Darbininkai nebegalėjo iškęsti pernelyg ilgo pasninko, nusipirko kiaulę, nudūrė ją, dalį suvalgė, o likučius paslėpė. Abatas Stedanas aptiko paslėptą mėsą ir liepė ją išmesti. Kitą dieną darbininkai atsisakė dirbti ir net ėmė užgaulioti abatą. O šis pareiškė rasiąs tokių darbininkų, kurie sugebėsią tramdyti kūniškas aistras ir pastatysią Dievo namus geriau už maištautojus. Baigėsi tuo, kad kurstytojai ėmė atgailauti. O Sienoje trisdešimt metų truko vyno byla. Katedros statytojai reikalavo, kad iš bendruomenės rūsių jis būtų pristatomas į darbo vietą. Motyvai visiškai logiški – argi galima atsitraukti nuo darbo suvilgyti gerklę? Galų gale vyresnybė nusileido ir patenkino natūralius žmogiškus poreikius.

***

Pagal viduramžių tradiciją katedrų statytojai kildinami iš Saliamono šventyklos statytojų. Tinkama ir mistinė geneologija. Net šiuolaikiniuose pasakojimuose viduramžių architektas apgaubtas paslapties skraiste. Tai – magas, alchemikas, kryžminių skliautų astronomas, iš toli ateinantis paslaptingasis, apdovanotas ezoteriniu proporcijų išmanymu ir greižtai sergstintis konstrukcijos paslaptis. O iš tikrųjų to amato užuomazga labai kukli, architektas dingdavo anoniminių meistrų minioje. Viduramžių tekstai apibūdina architektą nelabai tiksliai ir daugiaprasmiškai, ir tai rodo jo neapibrėžtą padėtį. Dažniausiai tai būdavo mūrininkas arba akmentašys, dirbantis tokį pat fizinį kaip kiti darbą. Dažnai architekto pareigas ėjo pats statybos globėjas, abatas ar vyskupas, daug matęs ir išsimokslinęs žmogus, daug keliavęs, o tai buvo ypač svarbu, nes katedros dažnai įgaudavo garsių jau pastatytų šventovių formas.

Architekto vaidmuo aiškėja, jo svarba didėja kylant didžiosioms gotikinėms katedroms. Amato ribos ir prestižas nustatyti maždaug XIII a. viduryje. Bet randame ir to laikotarpio tekstą, kuris priverčia iš nuostabos skėstelėti rankomis. Moralistas ir pamokslininkas Nicolas de Biard’as piktinasi: „Jau tapo įpročiu, kad didelėse statybose atsiranda meistrų, vadovaujančių žodžiais, ir labai retai arba net niekada neprisidedančių prie darbo rankomis; tačiau jie gauna didesnę algą nei kiti“. Toliau nepagarbiai sako, kad tokie mūvį pirštines ir nurodinėją lazdele: „Tą akmenį tašyk taip ir taip“, o patys nieko nedirbą. Panašiai kaip daugelis prelatų – priduria Nicolas de Biard’as, peržengdamas įžeidimo ribas.

Cituojamas tekstas akivaizdžiai rodo, kad naujojo amato sklaida buvusi nelengva. Architektūra nebuvo universiteto studijų dalykas. Tarp patyrusių amatininkų pasitaikydavo ir mėgėjų, pavydžiui, žymusis Perrault, „iš prasto gydytojo tapęs geru architektu“, matematikas ir astronomas Wren’as ar komedijų rašytojas Vanbrough’as. Bet tai, kaip šiandien sakytume – intelektualai. Būdavo ur prasčiokų (apie tai užsimena Peach’as), pavyzdžiui, neraštingas kaimo architektas pasatė Maltoje didelę bažnyčią su kupolu. Įstatymai irgi ima reguliuoti šį amatą. Viduramžiais cistersų vienuoliai turėjo gerų konstruktorių reputaciją ir tai tapo popiežiaus ir Frydricho II, vertusio cistersus statyti jam pilis, ginčo priežastimi.

Architektūrai nebuvo vietos tarp laisvųjų menų. Tai, be abejo, skaudino architektus ir jie stengėsi kompensuoti neteisybę, pasisavindami universitetinius magister cementariorum, magister lapidorum titulus. Žinome, kad tai sukėlė Paryžaus teisininkų protestą, jie nenorėjo pripažinti mūrininkų sau lygiais. (Vargšai teisininkai. Kas beliko iš jų kazuistikos – vien komedijos objektas).

Amato garbę vainikuoja įrašas Šv. Liudviko architekto, Sainte Chapelle kūrėjo Pierre’o de Montreuil’o antkapinėje plokštėje. Jis aukštinamas ne tik kaip tobulas gerų papročių žiedas, bet ir kaip docteur en pierre, o toks titulas niekur kitus nesutinkamas. Vis dėlto tai – individualios karjeros apogėjus, negalintis paneigti aplinkybės, kad pradžia buvo kukli.

Kaip mes suvokiame architektą? Tai projekto rengėjas. Ar išliko viduramžių katedrų planų? Tik nuo XIII a. vidurio. To laikotarpio – ir Villard de Honnecourt’o albumas, apie kurį tuoj pat kalbėsime. Tiesa, turime IX a. Sankt Galeno abatijos projektą ir XII a. vandens paskirstymo Kenterberio abatijoje planą, bet tuos du eskizus sunku net pavadinti planais dėl naivios perspektyvos, primenančios vaikų piešinius. Architektūros šaltinių stygių lengva paaiškinti didele pergamento kaina. Gal planai sudarinėti ant kitų, netvarių ir nepatogių saugoti medžiagų? O gal, bet tai jau katedrų statytojų menkinimas, papildantis anksčiau minėtą tvirtinimą, kad nebūta išankstinių išlaidų sąmatų – statinio pavidalas tik švito iniciatorių protuose.

Katedrų statybos „įmonės“ Strasbūre, Kelne, Orvjete, Vienoje, Florencijoje ir Sienoje pavydžiai saugojo projektus, kurių vis gausėjo XIV ir XV a. Tuo metu atsiranda tracing houses, chambres aux traites – mažos, architektui pavaldžios, kaip šiandien sakytume, braižytojų dirbtuvės. Atpigo pergamentas, tobulėjo piešinių technika, bet sunku atkurti statinius, remiantis tais dokumentais, nes dažniausiai piešti fasadai, o bendrieji planai – beveik niekada. Ir visiškai nesijaudinta dėl smulkmenų ir mastelio. Tarsi tai būtų turinio santraukos, o ne tikslūs techniniai piešiniai, skirti vykdytojams. Kaip ir vaškiniai ar gipsu dengti medžio modeliai, kuriuos paveiksluose laiko donatoriai ir šventieji. Visi jie – statytojo ir patrono, o ne projektuotojo ir vykdytojo komunikavimo priemonė.

Tik laimingo atsitiktinumo dėka išliko dokumentas, leidžiantis pasižvalgyti po architekto dirbtuvę daug geriau nei visi išlikę nurodymai ir planai. Tai pirmas ir vienintelis mums žinomas viduramžių architektūros vadovėlis, maža enciklopedija, kur sukauptos statybos žinios, kartu užrašų ir piešinių, praktinių patarimų bei išradimų sąsiuvinis. Turiu omeny Villard’o de Honnecourt’o albumą. Deja, trisdešimt trys pergamento lapai, išlikę iki mūsų dienų tesudaro pusę veikalo. Trūksta viso skyriaus, skirto medinėms konstrukcijoms ir stalių darbams, o jie statant katedras buvo ypač svarbūs. Vis dėlto iš šio architektų vadovo lapų trykšte trykšta informacija.

Ko čia tik nėra! Mechanikos, geometrijos, praktinės trigonometrijos, katedrų eskizų, gyvūnų, žmonių, ornamentų ir architektūros detalių peišinių. Nes Villard’as, kilęs iš mažo Pikardijos kaimelio Honekūro, buvo nepsotinamai smalsus žmogus. Daug keliavo, matė nemažai gorikinių katedrų Mo, Lane, Šartre, Reimse, lankėsi Vokietijoje ir Šveicarijoje, nukako net į Vengriją – ir viską žymėjosi, piešė dominančius dalykus: chorų planus, rozetes, žiogus, liūtus, žmogaus veidą medžio lape, Nuėmimą nuo kryžiaus, aktus, fiksavo judesius. Vieni piešiniai schematiški, įrėminti stačiakampio ar trikampio, lyg išvedžioti neįgudusios rankos, kiti, pavyzdžiui, klūpanti figūra, stebina dekoratyvumu ir drabužių klosčių tobulumu. Jį domino ir išradimai: vandeny pjaunantis pjūklas, savijudis ratas (amžina svajonė apie perpetuum mobile) ir, kaip sakytų amerikiečiai, gadgets: kaip sukonstruoti tokį angelą, kuris pirštu visada rodytų į saulę, kaip išskaptuoto erelio galvą kreipti į Evangeliją skaitantį kunigą ar koks gudrus mechanizmas šildytų vyskupo rankas per ilgas mišias.

Romanistai vaizduoja viduramžių architektus kaip sektą, pavydžiai saugančią savo paslaptis. Jei tokių paslapčių išties būta, jos turėjo būti susijusios su tiksliųjų mokslų žiniomis. Išvada – architektai vieninteliai viduramžių žmonės, perpratę geometrijos figūras, medžiagų atsparumo dėsnius ir pagrindines mechanikos taisykles. Tačiau Villard’s sąsiuviny tokių dalykų nėra. Tik praktinių patarimų rinkinys, viduramžių architekto virtuvės knyga.

Iš mokslo istorijos žinome, kad matematikos žinios viduramžiais buvo menkos. XI a. susirašinėjo du mokslininkai – Ragimboldas iš Kelno ir Radolfas iš Lježo. Griežtas šiuolaikinis tyrinėtojas reziumuoja, kad „jų laiškai akivaizdžiai rodo nemokšiškumą“. Abu mokslininkai nesugebėję įrodyti paprastos geomterijos teoremos nei apskaičiuoti trikampio kampo.

Neaišku, ar ilgai dar būtų reikėję laukti naujojo Euklido, jei ne arabai, iš kurių Europa XII ir XIII a. sužinojo apie Aristotelį, Platoną, Euklidą ir Ptolemėją. Suprantama, pažinimo malonės teko ir architektams. Bet nelengva nustatyti, kokia gi iš to nauda.

XIX a. gyvenę mūsų proseneliai buvo tikri optimistai – jie akcentavo gotikinės architektūros racionalumą. Veikiau jau vertėtų pritarti tiems, kurie teigia, kad katedrų statytojai rėmėsi empyrinėmis žiniomis, bandymais patikrinta patirtimi, o ne skaičiavimais. Kai valdo intuicija, lengva suklysti. Katastrofos ištikdavo statomas gotikmines katedras daug dažniau nei mes žinome, ir nesibaigia garsia nelaime Bovė ar nepavykusiu bandymu praplatinti Sienos Duomo. Ekspertizė Šartre, praėjus šimtui metų, kai katedra buvo pastatyta, konstatuoja grėsmingą padėtį: skersinė nava gali įgriūti, portalą reikėtų tvirtinti geležine konstrukcija. Paryžiaus Notre-Dame būklė XVI a. buvo tokia pat pavojinga. Priežastys? Dažniausiai pamatai būdavo nepakankamai tvirti išlaikyti aukštyn šaunantį statinį. Stiprėjančią vertikalumo aistrą išreiškia viena po kitos statomų katedrų pagrindinių navų aukščiai: Seno – 30 m, Paryžiaus - 32,5 m, Šartro - apie 35m, Buržo – 37, Reimso – 38, Amjeno – 42 ir galų gale Bovė – 48 m.

Milano katedros statybos darbai, apie kuriuos gana gerai žinome iš ekspertų komisijos protokolų, paneigia racionalistų argumentus. Įsivaizduokime: sienos sparčiai aukštėja, o čia diskutuojam ne dėl puošybos, bet dėl esminio dalyko – katedros plano. Prancūzų architektas Jean’as Mignot, aršiai kritikuodamas italų architektus, griebiasi klasikinio aforizmo: Ars sine scientia nihil est. Bet toji scientia irgi grindžia empirija, nes nei viena iš besiginčijančių šalių nesugeba moksliškai pagrįsti savo nuomonės.

Akivaizdu, kad alchemija slepia daugiau paslapčių nei chemija, o ir šiandien ypač ezoterinė sritis – kulinarijos menas. Svarbiausia viduramžių architektų paslaptis – gebėjimas satyti pagal planą, bet jis rėmėsi tūkstančiu, kaip šiandien sakytume, virtuvės paslapčių – akmens savybių pažinimu ar mokėjimu maišyti įvairias skiedinių rūšis.

Tas paslaptis privalėjo saugoti ne tik architektai, bet ir akmenskaldžiai, mūrininkai, tinkuotojai, net kalkių skiedinio maišytojai, stovintys ant žemiausios hierarchijos pakopos. Panašios nuostatos varžė ir amatus, nesusijusius su architektūra.

Tikra katedrų statytojų konstitucija – tai du angliški rankraščiai: vienas vadinasi Regius, jis parašytas apie 1390 m, kitas – Cook, keturiasdešimčia metų vėliau. Religines, moralines ir papročių taisykles juose papildo reikalavimas būti diskretišku. O būtent: nevalia perpasakoti pokalbių iš ložių ir kitų vietų, kur renkasi mūrininkai. Istorikai ilgai manė šitaip draudus platinti tam tikras ezoterines formules ar paslaptis. Tačiau tai taikytina, kaip parodė naujesni tyrinėjimai, tik amato technikos dalykams, pavyzdžiui, kaip kloti akmens blokus, kad šie gultų panašiai kaip uoloje, iš kurios buvo iškalti.

Ilgai manyta, kad viduramžių mūrininkai susižinodavo paslaptingais ženklais. Naujesniais tyrinėjimais įrodyta, kad toks paprotys buvo paplitęs tik Škotijoje ir susijęs tik su tam tikro įvežamo akmens apdorojimu. Susikalbėjimas ženklais turėjęs ginti tikrąją meistrystę nuo amato profanacijos.

Ginčas dėl to, ar katedros statytos more geometrico ar „intuityviai“ kaip medaus korys, negali būti išspręstas vienos kurios nors nuomonės naudai, nes viskas priklausė nuo laiko, sukauptų žinių, vieno ar kito architekto išsimokslinimo. Aleksandras Neckamas, gyvenęs XII a. pabaigoje, genialiai nujautė egzistuojant žemės traukos jėgą. Tačiau iš to išplaukiantis praktinis patarimas buvo gana keistas, laimei, architektai juo nesinaudojo; Neckamas siūlė, kad sienos nebūtų statmenos ir pastatai platėtų nuo pamatų viršun.

Dar liko modulių problema – tai tam tikri matavimo vienetai, padedantys nustatyti pastato dalių proporcijas – navos ilgį, piliorių aukštį, transepto ir pagrindinės navos pločio santykį. Neabejotina, kad viduramžių architektai naudojosi moduliais. Amerikietis archeologas Sumner Crosby apskaičiavo, kad Sen Deni katedrai gana nuosekliai taikytas 0,325 metro modulis, maždaug atitinkantis Paryžiaus pėdą. Bet tai – ne konstrukcijos, o estetikos taisyklė. Gerai žinota, kad paprastos geometrijos taisyklės proporcijoms suteikia harmonijos.

Architektas iš pradžių būdavo vienas iš amatininkų, gaudavo kasdienį užmokestį, dirbo fizinį darbą kaip mūrininkas ir net, kas mus ypač stebina, gaudavo mažiau nei mūrininkas dar XVI a., pavyzdžiui, Ruane, tiesa, jam kasmet mokėta premija. Bet laikui bėgant materialioji šio amato nauda tampa vis didesnė, tai patvirtina faktas, jog dienos atlygis mokėtas neatsižvelgiant į tai, ar architektas buvo statyboje ar ne. Prisideda ir atlygis natūra – drabužiais. Iš pradžių tai buvo kažkas panašaus į livrėją, taigi pabrėžė tarnybinį pobūdį. Bet štai 1255 m. John Glouchester gauna kailinį apsiaustą, kokį paprastai nešioja aukštuomenė, ir tai akivaizdus nobilitacijos ženklas. Norėdama susieti su statyba, vyresnybė dovanoja architektui žirgą, namus ir garbingą privilegiją valgyti prie abato stalo. Italijoje, o ypač Anglijoje statybos viršininko materialioji padėtis daug geresnė nei Prancūzijoje. XIV a. pabaigoje metinė anglų meistro alga buvo aštuoniolika svarų, o dvidešimties svarų pajamos iš žemės suteikdavo teisę pretenduoti į bajorystč. XIII a. Karolio Anžu rūmų architektas turėjo protomagistro titulą, buvo įtrauktas į garbės riteriją.

Dauguma gotikinių katedrų – kelių architektų kūriniai. Visaip stengtasi, kad statybai kuo ilgiau vadovautų vienas žmogus. Neretai suratys buvo pasirašomos visam gyvenimui. Jose randame sąlygą, kad susirgusiam nepagydoma liga ar netekusiam regėjimo architektui iki gyvenimo pabaigos bus mokama nustatyto dydžio pensija. Vėlyvaisiais viduramžiais daugelis architektų vienu metu dirbdavo keliose statybose. Tačiau būta ir kitokių pavyzdžių. Bordo katedros statybos administracija sudarė drakonišką kontraktą su Jean’u Lebas, tituluotu „maçon, maître après Dieu des ouvrages de pierre“. Jam leista tik kartą per metus išvykti iš statybos pasimatyti su šeima. Architektams labai rūpėjo kelionės, nes papildomas ir labai neblogas jų pajamų šaltinis buvo ekspertizės, didinusios žymių meistrų autoritetą ir reikšmę.

***

Galų gale reikėtų išsklaidyti legendą, kad katedrų statytojai buvo anonimai. Dešimtys jų vardų liko ne tik kronikose ar sąskaitų sąrašuose. Viduramžių statytojai, jei galima taip pasakyti, džiugiai ir išdidžiai pasirašydavo po savo darbais.

Ant Amjeno katedros grindų išliko ornamentas, į kurį tyrinėtojai ilgai nekreipė dėmesio. Tai rato pavidalo aūtuoniolikos metrų skersmens labirintas. Juo keliais, tarsi keliautų į Šventąją Žemę, eidavo tikintieji. Labirinto, kuris lyg tolimas Kretos civilizacijos atbalsis, vidury buvusi paminklinė lenta, deja, neišliko iki mūsų dienų. Tačiau išliko jos aprašymas ir dviejų įrašų turinys. Tai ne ištrauka iš Evangelijos ar liturginio teksto fragmentas, kaip galima būtų manyti. Užrašas Amjeno katedroje visiškai sugriauna viduramžių statytojų anonimiškumo versiją:

„1220 Viešpaties malonės metais pradėti šios bažnyčios statybos darbai. Vyskupas tada buvo Evrart’as, Prancūzijos karalius – Liudvikas, Pilypo sūnus. Tas, kuris vadovavo darbams, vadinosi Robert’as iš Liuzaršo, po jo atėjo Tomas iš Kormono, o po šio – jo sūnus Regnault, kuris visa tai surašė1288 Įsikūnijimo metais“.

Baltame marmure pavaizduoti šie trys architektai ir vyskupas. Bet ne tik statybų vadovai palikdavo ainiams savo vardus. Garsiame Oteno katedros timpane įrašyta: „Gislebertus fecit hoc opus“. Kartais pasirašoma ant architektūros detalių, pavyzdžiui, kapitelio ar spynos akmens. Ant pačios Ruano katedros skliauto sąramos matyti išdidus teiginys: „Durandus me fecit“. Klemensas iš Šartro pasirašė savo vitražą.

Ir dar įspaudai akmenyje. Viduramžiais žinotas ir užmokestis už visą atliktą darbą. Šitaip dažniausiai statytos pilys, ypač kai darbininkai surinkti prievarta – tai prisimena Egiu-Morto sienos. Įspaudai daryti tik katedrų akmenyse, tai tikriausiai naujai priimtų darbininkų ženklai, kad meistrai galėtų įvertinti jų sugebėjimus. Labais svarbūs buvo akmenskaldžių ženklai, nes akmenys į katedros statybą gabenti iš įvairių vietų. Laikytasi taisyklės statyti sieną tik iš tos pačios ar labai panašios rūšies akmens – tada ji bus tvirta, lengviau kai ką pataisyti.

Sunku įsivaizduoti, kad be tikslaus plano galima surikiuoti gausybę skulptūrų, užplūdusių katedrų portalus, karnizus ir galerijas. Pasitaikė akivaizdžių klaidų. Mėnesių simboliai Notre-Dame katedroje sustatyti atvirkštine seka. Reimso katedros statytojai norėjo išvengti panašios klaidos. Jų katedrą šturmavo trijų tūkstančių skulptūrų armija, todėl ant sienų rūpestingai pažymėtos jų vietos.

Tikri meistrų parašai akmenyje atsiranda gana vėlai. Tai geometrinės figūros – trikampiai, daugiakampiai, kartais įrankių piešiniai, pavyzdžiui, mentės, ar abėcėlės raidės. Ženklas priklausė visai giminei, jei tėvas ir sūnus dirbo vienoje statyboje, pridedama menka detalė, pavyzdžiui, brūkšnys, kad būtų galima atskirti jų akmenis. Paprasti ženklai laikui bėgant sudėtingėja, tampa rafinuoti, juos naudoja ir XV a. architektai. Architektas Aleksandras iš Bernaro prie savo pavardės prideda penkiakampę žvaigždę. Kuklus darbininkų ženklas, įspaustas, kad jie nebūtų nuskriausti mokant užmokestį, tampa parašu ir profesinio pasididžaivimo simboliu.

***

Šimtametis karas sudavė mirtiną smūgį katedrų statybos menui. Bet krizės požymiai ryškėjo jau XIII a. pabaigoje. Per Europą nusirito dvasinio persekiojimo banga: 1292 m. kalėjime miršta Roger Bacon, universitetuose varžoma pamoklsų laisvė. Stiprėjanti karaliaus valdžia, ypač Prancūzijoje, supančioja ir paverčia savo įrankiais miestų bendruomenes. Iki tol išlaidi jaunoji buržuazija liaujasi aukojusi statyboms tų bokštų, virš kurių tvenkiasi karo debesys. Tamplierių teismas simbolizuoja epochos pabaigą.

Ekonomika nesiplėtoja, demografinė kreivė krenta, didėja infliacija. Pamokanti 1313 m. dainelė sako:

Ile se peut que le roy nous enchante,

Premier nous fit vingt de soixante,

Pouis de vingt, quatre et dix de trente

… Or et argent tout est perdu,

Ne james n’en sera rendu.[3]

Italų banko Scala žlugimo padarinius pajunta beveik visa Europa. Tai sutampa su Šimtamečio karo pradžia. Bažnytinę architektūrą keičia gynybinė. Grįžta storų sienų laikai.

Tuštėja nebaigtų katedrų statybos. Niekam neberūpi aukštos arkos ir meistriški skliautai.

Sūnūs raižiusiųjų angelo šypseną tašo patrankų sviedinius.

Atgal

---

[1] Įtartina istorija (pranc.).

[2] Iš tolo mato jis ateinant damą, apsuptą tarnaičių,

palydą panytėlių ir mergelių artimiausių,

jos neša smėlį, akmenis sunkius, artėja

pavargusios, ir joms sunku, nes senka jėgos.

[3] Kartais karalius mus moka įtikint,

Kad dvidešimt yra šešiasdešimt,

Iš dviejų dešimčių tėra keturi,

O iš trisdešimt – dešimt.

Va ir neliko visai pinigų,

Susigrąžinti juos – šiukštu!