Zbigniew Herbert

FILOSOFˆ OLA

Veikòjai:

SOKRATAS

SARGAS

TARYBOS PASIUNTINYS

PLATONAS

KSENOFONTAS

FEDONAS

FAIDROS

LACHES

KSANTIPñ

KRITONAS

PALAIKˆ PRIÎIÌRñTOJAS

CHORAS

MOKINIAI

Prologas

Muzika. Pro bgn˜ ir vario triuk‰mà aidi ‰vilpynò. Scena tu‰ãia, joki˜ dekoracij˜. Øeina choras, apvilktas trumpomis, ry‰kiomis suknelòmis, ant galv˜ - karpytos popierinòs kepuraitòs. Labai uÏpudruoti veidai.

I CHORISTAS, Ïemai nusilenkdamas

Veikalas apie Sokratà, aku‰eròs ir akmenskaldÏio sn˜.

II CHORISTAS

Niekinga istorija.

III CHORISTAS

Vien ÏodÏiai, aliuzijos ir pauzòs.

IV CHORISTAS

Deja, be veiksmo.

V CHORISTAS

Kas nepasiòmò valgio i‰ nam˜, dar gali i‰eiti.

VI CHORISTAS

Pinigai uÏ bilietà bus sugràÏinti.

I CHORISTAS

Pjesò, kaip jau sakyta, apie filosofà.

II CHORISTAS

Kuris ilgai gyveno.

III CHORISTAS

Dirbo ‰vietimo srityje.

IV CHORISTAS

Bet nenumirò natralia mirtimi.

V CHORISTAS

Kas suteikia personaÏui sensacijos prieskoni˜.

VI CHORISTAS

O taip pat Ïiupsnel∞ herojizmo.

I CHORISTAS

Per visus tris veiksmus reikia skatinti smalsumà.

II CHORISTAS

Kad bt˜ atmegztas tas mazgas.

III CHORISTAS

Kilni˜ mel˜ ir lòk‰t˜ hipotezi˜.

IV CHORISTAS

Todòl bsime priversti Ïiròti svetimomis akimis.

V CHORISTAS

Bus ‰is tas trumparegiams ir ‰is tas toliaregiams.

VI CHORISTAS

MaÏiauiai tiems, kurie gerai mato.

I CHORISTAS

Autorius liepò atsipra‰yti ir pasakyti, kad neatsakys ∞ klausimus.

II CHORISTAS

Sako, kad pats neÏino.

III CHORISTAS

Tvirtina, kad jei Ïinot˜, bt˜ para‰´s veikalà voki‰kai.

IV CHORISTAS

O nebt˜ surink´s aktori˜ ir netampyt˜ j˜ uÏ virvuãi˜.

V CHORISTAS

Na kà gi, bet neÏino.

VI CHORISTAS

O mes, labiausiai i‰tobulin´ menà viskam pritarti, irgi turime su tuo sutikti.

I CHORISTAS

·velninanti aplinkybò – veikalas para‰ytas tamsiais laikais.

II CHORISTAS

Nebuvo i‰vystyta tardymo technika.

III CHORISTAS

Tik Sokratas i‰rado dialektikà.

IV CHORISTAS

Praktinis vadovòlis tardytojams para‰ytas daug vòliau.

V CHORISTAS

Todòl kaltinamasis taip ilgai gynòsi.

VI CHORISTAS

Jo veidas, i‰mestas ∞ auk‰tà ms˜ laik˜ krantà – nublankusi˜ bruoϘ.

I CHORISTAS

Mes nekròsime toki˜ pok‰t˜ savo palikuoinims.

II CHORISTAS

Visi, i‰si˜stieji ∞ anà pus´, turòs po kaklu akmen∞ su paragrafu, pagal kur∞ numirò.

III CHORISTAS

Visi lik´ dokumentai bus sunaikinti, kad negundyt˜ psicholog˜.

IV CHORISTAS

Keletà nekalt˜ ir neklystanãi˜ uÏbalzamuosime. J˜ veikalus irgi uÏbalzamuosime ir rodysime jaunimui. Visi‰kai veltui.

V CHORISTAS

Tokiu bdu Ïmonija bus i‰laisvinta nuo dram˜ ir meno, kuris gimsta i‰ abejoni˜.

VI CHORISTAS

Teliks istorija, ∞rodyta geometri‰kai.

Garsas, pana‰us ∞ rimbo smg∞.

CHORAS

Pradedame.

PIRMAS VEIKSMAS

Pirma scena

Kalòjimo mras. Prietema. Ant gulto – Ïmogus, apsikloj´s apsiaustu. Kairòje – laiptai. MaÏas langelis. Øeina Tarybos pasiuntinys ir Sargas.

PASIUNTINYS

Miega?

SARGAS

Miega. Vis miega. Miega dienà ir nakt∞.

PASIUNTUNYS

Serga?

SARGAS

Ne. Sako, kad nori priprasti prie mirties. Originalas.

PASIUNTINYS

PaÏadink j∞.

SARGAS

Vakar pra‰ò, kad palikãiau j∞ ramybòje. Vis ateina Ïmonòs ir vargina j∞. Esi jo mokinys?

PASIUNTINYS

Ne. Tarnybinis reikalas.

SARGAS

A, tai kas kita. (peãiu stukteli miegant∞j∞ ir su‰unka) Îmogau! I‰ tamsios sapn˜ ‰alies gr∞‰k ∞ bevais´ ir akmenuotà Ïem´ ·aukiu tave!

Miegantysis pabunda, nuleidÏia kojas nuo gulto, ranka pridengia akis. Sargas juokiasi.

PASIUNTINYS

A‰ pas tave, Sokratai.

SOKRATAS

Aaa.

PASIUNTINYS

SutrukdÏiau miegoti?

SOKRATAS

Taip.

PASIUNTINYS

Kà sapnavai?

SOKRATAS

Niekà – ‰veln˜, liliuojant∞ gaivalà.

PASIUNTINYS

Suprantu, pana‰u ∞ jrà.

SOKRATAS

Ne.

PASIUNTYINYS

Esu Tarybos pasiuntinys. Atòjau su misija.

Gestas Sargui, kad palikt˜ juos vienus.

Antra scena

PASIUNTINYS

Poryt, kaip Ïinai, atplaukia laivas i‰ Delos. Tai rei‰kia, kad poryt i‰gersi nuodus. Pats tikriausiai supranti, kad i‰traukòme tà senà religin∞ potvark∞ tik todòl, kad noròjome padòti tau pabògti.

SOKRATAS

Taip.

PASIUNTINYS

Todòl Taryba susirpinusi tavo nerangumu. Kà tu sau, tiesà sakant, ∞sivaizduoji?

SOKRATAS

Paprasãiausiai esu patenkintas gyvenamàja vieta. Anksãiau klaidÏiojau gatvcòmis, o mano paskaitos buvo atsitiktinòs. Tik kandesni˜ ar netoki˜ kandÏi˜ aforizm˜ rinkinys. Dabar turiu mokyklà, lyg save gerbiantis sofistas. Js˜ dòka sukriau stebinant∞ dalykà – sistemà.

PASIUNTINYS

Nejuokauk. Per miestà eina gandai apie tavo pakutiniàjà paskaità teisòs tema. Kalbama, kad buvo puiki, nors labai reakcinga.

SOKRATAS

Na, na.

PASIUNTINYS

I‰kòlei tez´, kad teisòs privalu laikytis.

SOKRATAS

Taip.

PASIUNTINYS

Net kai ji Ïiauri.

SOKRATAS

Net tada.

PASIUNTINYS

Sokrate, a‰ – paprastas tarnautojas ir noròãiau tai geriau suprasti. Nes dalykas atrodo svarbus.

SOKRATAS

Be abejo.

PASIUNTINYS

Tik netrukdyk man, kai kalbòsiu. Atsakinòk: taip arba ne. Fenikieãiai pirkliai kalba, kad Afrikos gilumoje gyvenà gentys, aukojanãios Ïmones. Tokia j˜ teisò. Lakedemono teisò ∞sako Ïudyti silpnus vaikus. Kà tu ∞ tai, Sokrate?

Sokratas tyli.

Jei pas mus atsirat˜ tironas ir i‰leist˜ ∞statymà nukirsti de‰in∞ delnà visiems suaugusiems atònieãiams – kà pasakytum apie tuos atònieãius, kurie paklust˜ tokiam ∞statymui? Tikriausiai, kad nusirito iki verg˜ lygio.

Sokratas tyli.

Îinoma, gali pasakyti, kad ms˜ teisò paremta tautos i‰mintimi, o anoji – tiron˜ beprotybe. Bet i‰ esmòs tas pats, kas kuria – vienas kvailys ar penki ‰imtai. Svarbu tik tai, ar visi su tuo sutinka. Ar ne tiesà sakau?

Sokratas tyli.

Kaip paÏ∞stame tuos, kurie sutinka? Pagal patenkintus veidus ar pagal vyr˜ su deglais procesijas? Pats gerai Ïinai, kad tai lengvai padirbama. Taigi kaip? Kad visi paklsta teisei, nors viduje prie‰inasi. Todòl, Sokratai, tavo ginama teisò i‰ ties˜ - valdÏios gynyba. Absoliuãios valdÏios. Esi totalistas.

SOKRATAS

Kalbòk toliau.

PASIUNTINYS

Jau keletà met˜ joks nuosprendis Atònuose nebuvo ∞vykdytas. Nuteistieji vidury baltos dienos i‰eina i‰ kalòjimo, eina ∞ Piròj˜, sòda ∞ laivà, o po to ra‰o uÏgaulius lai‰kus i‰ Kretos ar Mileto. Kartais atsiunãia keletà obol˜, apmokòdami “nepamir‰tamà vie‰nag´ mielame vie‰butòlyje Akropolio papòdòje”. Îinome, kas labiausiai skauda. Ne atònieãi˜ siuvòj˜ ir mòsinink˜ filosofinòs kultros stoka, bet Helados mink‰ta‰irdi‰kumas. Jaunimas kartoja tavo aforizmà “Niekas taip nesustiprina sielos ir kno, kaip ankstyvas atsikòlimas ir alternatyva.

SOKRATAS

Tai viskas, kà noròjai pasakyti?

PASIUNTINYS

Ne, dar i‰vada. Nerpavyko pagydyti logika, bandai mus gelbòti nusikaltimu. Nori, kad pajustume tavo kraujà. Nori naujos jògos, kad ir tironijos ir Ïiaurumo. Manai, kad tik po to gali ateiti nauja laisvò ir Periklis, simetrija, puiki architektra ir poezija. Ir visos gyvenimo vertybòs, dabar pasiekiamos tik teatre. I‰ties, tu – politikas, besikòsinantis ∞ valstybin∞ perversmà. Kodòl nieko nesakai?

SOKRATAS

Màstau apie kaÏkà su gailesãiu.

PASIUNTINYS

Apie kà?

SOKRATAS

Kad maÏai beturiu laiko ir i‰laisvinau monstrà.

PASIUNTINYS

Bandyk j∞ vòl suãiupti.

SOKRATS

Per vòlu.

PASIUNTINYS

Niekda nepervòlu. Esi dar gyvas. Ryt vòl ateisiu. Noròãiau rasti tu‰ãià cel´.

Treãia scena

SARGAS

Nepatiko man tas tavo naujas paÏ∞stamas. Mokinys?

SOKRATAS

Ne. Tarnautojas.

SARGAS

Irgi skurdÏius. Laikas, Sokrate, priiminòti turãius. Neturi kokio paÏ∞stamo bankininko?

SOKRATS

Ne.

SARGAS

Gaila. Matai, pirmosiomis dienomis tarifas uÏ i‰laisvinimà maÏas. Paskui pridedamos i‰laikymo sumos. A‰ jau apie save nekalbu. Mano kaina pastovi: penki obolai. Nusikaltimas neturi jokios reik‰mòs. Man tas pats, ar “tvarkos paÏeidimas neblaiviame stovyje”, ar “motinÏudystò”. Bet pirmiausia turi viskà suderinti su tais i‰ vir‰aus. O tie i‰ vir‰aus sako, kad reikia remtis progresija. Nes kitaip nusiristume iki visi‰kos anarchijos.

SOKRATAS

Visur ta vertybi˜ hierarchija.

SARGAS

O kaip gi. O man tav´s, turiu pasakyti, gaila.

SOKRATAS

Kodòl?

SARGAS

Kad neturi draug˜. Tiek daug apie tave sukinòjasi, bet nei vienas nei‰klos.

SOKRATAS

Gal kuris ir i‰klot˜. Bet, matai, esu senas. Rizikinga.

SARGAS

Toki˜ dalyk˜ tai man nekalbòk. Jei turòtum kok∞ artimàj∞, jau seniai bt˜ i‰kloj´s. Ir galòtum pabògti. O taip – praÏsi. Gal turi kà parduoti?

SOKRATAS

Nieko.

SARGAS

Taigi. Maãiau tavo Ïmonà ir snus – vargingai atrodo. Ir tu – ne per geriausiai. Kad tau bent poryt kok∞ geresn∞ apsiaustà atne‰t˜. Paskolinãiau, bet bijau, kad pabògsi su juo ∞ kità krantà. (juokiasi) Tu man patinki. Bet Ïmonòs tave nelabai mògsta. Kalba, kad esi pasipt´s ir netiki ∞ dievus.

SOKRATAS

Kas taip kalba?

SARGAS

Îmonòs.

SOKRATAS

O tu?

SARGAS

Nelabai tave tepaÏ∞stu. Bet manau, kad Ïmones reikia gerbti ne tada, kai tiki ∞ dievus. Religija – puikus dalykas. Lengva mylòti Ïmonà, mieganãià ‰alia, bet Afrodit´…

SOKRATAS

O tu tiki ∞ dievus?

SARGAS

Kai griaudÏia, tikiu. Bet meldÏiuosi ir tada, kai giedra.

SOKRATAS

Kam?

SARGAS

Dangui. ·irdis kyla auk‰tyn ir krtin´ uÏplsta ‰iluma.

Ant laipt˜ pasirodo Platonas.

PLATONAS

Mokytojau, jau atvykome. Galima juos pakviesti?

SOKRATAS

Øeikite. (Sargui) Nutraukò. Negali net ∞sivaizduoti, kokios nuobodÏios tos paskaitos. Su tavimi – kas kita. I‰kart svarbiausios problemos.

SARGAS

Klausyk, Sokratai. Pakalbòk su jais. Gal kuris i‰ j˜ uÏ tave i‰klos. Sako, Platonas turi daug pinig˜.

SOKRATAS

Gerai, gerai. Jau eik.

Ketvirta scena

Øeina mokiniai.

MOKINIAI

Bk pasveikintas, mokytojau!

SOKRATAS

Sveiki. Gal Ksenofontas pasakys, apie kà kalbòjome paskutin∞ kartà.

KSENOFONTAS

Paskutin∞ kartà svarstòme, ar teisinga lygybò: protas = gòris = laimò. Pateikòme t˜ sàvok˜ apibròÏimus. Virtin´ pavyzdÏi˜ i‰ gyvenimo. Po to buvo diskusija.

SOKRATAS

Kas kalbòjo?

KSANTIJUS

A‰.

SOKRATAS

Klausau, Ksantijau.

KSANTIJUS

Pas mus Tòbuose gyveno labai protingas Ïmogus, vardu Sofronas. Kai jam mirò dukra – pasikorò.

FAIDROS

Taip ir buvo. Ir niekas nekalbòjo: “Sofronas prie‰ mirt∞ i‰protòjo”, tik: “Tai buvo vienintelò jo dukra”.

PLATONAS

Klausiau tav´s, Sokrate, kodòl Edipas, kuris neabejotinai buvo i‰mintingas ir geras, nebuvo laimingas. I‰mintis – tik viena i‰ laimòs sàlyg˜, dar yra likimas.

FEDONAS

Kai atsibundu nakty ir staiga suvokiu, kad esu, suskausta. Tada kartoju tavo katekizmà. “Kas esi? Îmogus. Kas tai yra Ïmogus? Besijuokiantis ir protingas gyvnas. Ko reikia Ïmogui? Îinoti. O laimò? Laimò – Ïinojimo vaikas.” Tada vietoj baimòs jau´iu savyje tu‰tumà. Lieãiu veidà. Vòl gr∞Ïta baimò.

SOKRATAS

Maniau, kad jau subrendote abstarkcijoms, o js suprantate tik vaizdus. Kà gi, per maÏai laiko i‰mokyti i‰minties, gal tik porà pastab˜ apie higienà.

Laches! Tu, atrodo, nesi nenusisek´s poetas.

LACHES

Ne, Sokrate. Mokiausi skulptros.

SOKRATAS

Taigi, turi galimyb´ tapti dar ir filosofu. Øsivaizduok, Laches, kad smiltainyje turi i‰raiÏyti Apolono galvà. Ko tam reikia?

LACHES

Øranki˜ ir bloko.

SOKRATAS

Gali ∞sivaizduoti smiltainio blokà?

LACHES

Dar nepasakei, o jau.

SOKRATAS

Matai, puikiai vienas kità suprantame. Tai – baltas kubas. Tarkime, kad jo pavir‰iai glotns, o ilgio ir ploãio santykis Ïadina mumyse pasitenkinimo jausmà. Dabar suduodi kaltu…

LACHES

Prie‰ suduodamas màstau, kad akmuo Ïus ir neai‰ku, ar tai, kas i‰ jo i‰siver‰, bus sudaryta tobuliau nei paprastas graÏi˜ proporcij˜ kubas.

SOKRATAS

Dabar jau Ïinai, kad visi ‰io pasaulio daiktai gimsta i‰ paprast˜ form˜ ir ∞ jas kada nors sugr∞Ïta. Ramiai paÏvelk ∞ daiktà apròÏianãias linijas: matai kgius, rutulius, kubus. Bespalviai. Guli erdvòje lyg padòti rankos, kuri ie‰kojo dermòs. I‰ vis˜ pojãi˜ i‰mintingiausios akys. Akys saugo dvasià nuo chaoso. Jus pagydys ramybò, kurià atsiunãia ‰akos Ïiemos dangaus fone linija. Tu, Fedone, jei atsibundi nakty, uÏdek ‰viesà. Negulòk tamsoje, nes tada paskandins tave chaoso muzika. UÏdek ‰viesà ir stebòk daiktus savo kambary. Tas pats: ar sandalai, ar stalo kampas. I‰mokit pasaulio Ïievòs, o po to ruo‰kitòs paÏinti jo ‰erd∞. ·iandien viskas. I‰eikite.

I‰eina. Temsta.

Penkta scena

SOKRATAS kalba artòjantiems ‰e‰òliams

Kai po paskutinio klausimo

uÏeina tyla

kai baltas ramybòs akmuo

ima trupòti tarp pir‰t˜

girdÏiu –

per pkuotà kaip vilna tylà

matau –

pro juodas ir baltas

banguojanãio oro juostas

dvi fleitas

du ragus

i‰kilusius vir‰

realybòs

Ateini Dionize

‰imtàkart uÏmu‰tas

ir ‰imtàkart prisikòl´s i‰ mirusi˜j˜

dauÏeisi kaip Ïuvis

silogizm˜ tinkle

o mirtinà Ïaizdà

sudavò mano mechani‰kas

dialektikos monstras

kur∞ uÏ plauk˜ vilkau

Atòn˜ gatvòmis

ateini ir sakai:

“A‰ ir mano centurionai

sukalbòsim ties tavo palaikais – garbingasai Sokrate

i‰kilmingà

juoko litanijà”.

Ir dar:

“Pasidarbavai varg‰eli

noròjai i‰laisvinti Ïmog˜

nuo nerimo ∞siknijim˜ kanãios

todòl paòmei du labiausiai nutolusius ÏodÏius

ir surezgei juokingà formul´

protas lygu laimò.

Ar girdi kvatojimà

ar matai kaip kreta

‰venãiausias

motinos Gamtos pilvas?”

·tai mano atsakymas:

I‰ties, nepakenãiama

kovoti su dievais ir velniais

ir dar bti velnio nugalòtu

nes pagal viskà

pergalò priklauso tau

Dionize.

Gal protas – kaip tvirtini –

mirties instinktas

nebties aidas.

Atvarei mane ∞ tà urvà

ir apsupai veikòj˜ minia

visi turi mano vardà

tai paskutinioji tavo vilionò

o Gundytojau.

Ateina ir klausinòja

kuris tas tikrasis Sokratas?

Noròtum kad man apsvaigt˜ galva

matant savo antrininkus

ir kad gelbòdamasis nuo beprotybòs

suklupãiau prie‰ dievi‰kà lengvabdi‰kumà

ir ‰ventà priedang˜ Ïaismà.

Turi dvi naktis Dionize

mane gundyti

a‰ turiu dvi dienas

mokytis i‰likti

ir gal gal˜ gale

plò‰dami kauk´ po kaukòs

stingstanãiais pir‰tais i‰skaitysime

savo veidà.

UÏdanga

Pirma choro intermedija

Scena kaip prologe. Trys choristai sòdi ant Ïemòs ir lo‰ia kauliukais.

I CHORISTAS

Kas girdòti mieste?

II CHORISTAS

Nieko.

III CHORISTAS

Pabrango svognai.

Tyla, kauliuk˜ trinksmas.

I CHORISTAS

Kalba, kad bus karas.

II CHORISTAS

Kas kalba?

I CHORISTAS

Bankininkai.

III CHORISTAS

A, jie tai visada.

I CHORISTAS

Bet spartieãiai vis rengia manevrus pasienyje. Vòliausia ruden∞ bus karas.

III CHORISTAS

Bus arba nebus.

Tyla, kauliuk˜ trinksmas.

I CHORISTAS

Uoste nieko naujo.

II CHORISTAS

Turòjo atplaukti fenikieãiai keramikos ir audini˜.

III CHORISTAS

Neatplaukò. Viena tikra: poryt atplauks laivas i‰ Delos.

I CHORISTAS

Tarp kitko, kaip ten Sokratas?

II CHORISTAS

Sòdi. Visi ∞kalbinòja j∞ bògti. Bet tas uÏsispyrò. Demonas jam nepataria.

III CHORISTAS

Keistuolis.

Tyla, kauliuk˜ trinksmas.

I CHORISTAS

Pasakysiu jums, kodòl Sokratas nebòga.

III CHORISTAS

Na?

I CHORISTAS

Nepakenãia jros. Vemia vien pamat´s.

II CHORISTAS

Dar vienas ∞rodymas, kad jis – ne graikas. Nepakenãia jros, jaunuoli˜. Ir vyno nemògsta. Atskalnas.

III CHORISTAS

Sako, kad jo prosenelis i‰ motinos pusòs buvo trak˜ belaisvis.

I CHORISTAS

Galimas daiktas.

Tyla, kauliuk˜ trinksmas.

I CHORISTAS

Kas laimòjo?

IV CHORISTAS

A‰.

I CHORISTAS

ÎaidÏiate toliau?

IV CHORISTAS

Iki galo. Po to – dar kartà.

ANTRAS VEIKSMAS

Pirma scena

Kitos dienos rytas. Ta pati scena.

PASIUNTINYS

Miega?

SARGAS

Miega. Vis miega. ·iànakt ròkò sapne.

PASIUNTINYS

Negirdòjai vardo?

SARGAS

Ne.

PASIUNTINYS

Klausyk, js ãia gerai su juo elgiatòs?

SARGAS

Îinoma, kad gerai. Kà tu sau manai? Jis pats ròkò.

PASIUNTINYS

O koks ãia maistas?

SARGAS

Ne pats geriausias. Sako, kad alkanas. Kartais net i‰geria alyvà i‰ Ïiburòli˜.

PASIUNTINYS

PaÏadink j∞.

SARGAS

Sokrate! Tas ponas – i‰ Tarybos. Kelkis. Gana jau miegoti.

Sokratas keliasi. ·luostosi veidà.

PASIUNTINYS

Labas rytas, Sokratai.

SOKRATAS

Labas rytas. Ar nesupranti, kad negalima dramos vystyti taip monotoni‰kai?

PASIUNTINYS

Ateinu paskut∞ kartà.

SOKRATAS

Taigi, kalbòk.

PASIUNTINYS

Pradedu. Ilgokai stovòjau prie tav´s, kai miegojai. Sapne tavo veidas blik‰ta. Ødub´ smilkiniai, sukrit´ lpos ir gilios rauk‰lòs vidury skruost˜ tesako: i‰s´kusios tavo jògos. Miegi daug, bet miegas jau nebeatne‰a poilsio. Atsibundi visas pasibjauròj´s ir pasimet´s. Rankos ir kojos tirpsta, ‰irdis nebepaveja atodsio. Liko tik vardas, jungiantis atskiras dalis. Ilgiesi tos akimirkos, kai svetimos rankos i‰vedÏios tavo vardà akmeny. Esi, Sokrate, mirtinai pavarg´s ir svajoji apie gilesn∞ nei sapnas poils∞. Jei tai netiesa, prie‰tarauk.

Sokratas tyli.

Tai normalu. Bet nenatralus tavo teatrali‰kumas. Gerai Ïinome, kaip nuosekliai suprojektavai su mokiniais visus savo “atsitiktinius” susitikimus gatvòje, mi‰ke ar turguje. Svetim‰aliams tai patiko, bet mes tematome suÏaistà farsà. Dabar jusdamas, kad artòja mirtis, imiesi tragi‰kos kaukòs. Sokratas per‰alo, kai gr∞Ïo i‰ puotos ir mirò nuo plauãi˜ uÏdegimo, ar Sokratas mir‰ta kalòjime , nuteistas tautos, nebepakelianãios jo i‰minties? Pasirinkimas ai‰kus. I‰sirinkai tai, kas lengviausia. Tiesa?

Sokratas tyli.

Tavo mokykla. Po met˜, dviej˜ galutinai i‰irt˜. Jaunuoliai, atvykstantys pas tave i‰ toli, netrok‰ta mokytis vien logikos. Nori Ïinoti, kiek yra diev˜, kas Ïemòs pagrindas ir kas atsitinka Ïmogui po mirties. I‰ t˜ trij˜ klausim˜ Ïinosi atsakymà tik ∞ vienà, ir tik rytoj. Todòl bògi ∞ mirt∞, slòpdamasis nuo vienatvòs ir apleidimo. Toks tavo Ïygdarbis. Kà daro pralaimòj´s vadas?

SOKRATAS

Îinau.

PASIUNTINYS

Taigi. Vir‰uje viskas sutvarkyta. Gali i‰sirinkti mògstamà bdà. Jei nori, atsi˜sime tau felãer∞, kuris be skausmo atveria venas.

SOKRATAS

Dòkoju. Viskas, kà kalbi – vien gili kanãia.

PASIUNTINYS

Kankina mane, kad taip mus ∞painiojai ∞ savo mirt∞. I‰ties, nenoròjome tav´s nuteisti. Dabar nebegalime atsitraukti. Todòl kreipiamòs ∞ tavo lojalumà. Turi dingti iki rytojaus. Jei pabògimas su knu tau bus per sunkus – palik j∞ ãia.

I‰eina.

Antra scena

SARGAS

Na?

SOKRATAS

Nieko.

SARGAS

Tau blogai.

SOKRATAS

Taip manai?

SARGAS

Vir‰uje viskas paruo‰ta. Sako, kad jei noròtum ‰iandien, gali. Viskas paruo‰ta.

SOKRATAS

Îinai, mielasis, Sokratà irgi reikia paruo‰ti.

SARGAS

A, tau tas pats – kietas esi. Liepò man tave ∞kalbinòti. Ryt prieis ãia daugybò Ïmoni˜, moterys, bus riksmas. O ‰iandien galima ramiai, i‰ lòto.

SOKRATAS

Vakar ∞kalbinòjai mane pabògti, ir ‰iandien tas pats.

SARGAS

Ne, ‰iandien jau ne. Dabar jau viskas paruo‰ta.

SOKRATAS

Manau, kad ne viskas. Kad ir mokiniai. UÏkliuvau apsiaustu uÏ krmo ir bijau pajudòti – gaila apsiausto.

SARGAS

Vis kalbi apie tà apsiaustà. Gerai jau, gerai. Jei rytoj tau neatne‰ i‰ nam˜, paskolinsiu. Negali gerti nuod˜, apsitais´s tais skarmalais.

I‰eina.

Treãia scena

Laipt˜ vir‰uje pasirodo Platonas.

PLATONAS

Sveikas, mokytojau.

SOKRATAS

Kaip laikaisi.

PLATONAS

Gr∞Ïtame i‰ choro repeticijos. Per tavo laidotuves giedosime Euripido fragmentà:

O kilni˜ tòv˜ vaisiau,

O kilni˜ motin˜ snau.

Rytoj viskas taip, kaip susitaròme?

SOKRATAS

Taip.

PLATONAS

Ateisime prie‰ saulòlyd∞.

Paskutiniai spinduliai

krenta ant i‰minãiaus galvos

mokiniai

su gobtuvais ant galv˜

vienas po kito

∞eina

∞ nakt∞.

SOKRATAS

Para‰ei elegijà?

PLATONAS

Nesupranti. Kà palieãiu, turiu pavadinti.

SOKRATAS

Mokykis geometrijos, Platonai.

PLATONAS

Gal kada taip ir bus. Nesu laimingas su ÏodÏiais.

SOKRATAS

Îinau.

PLATONAS

Pasaul∞ matau lyg suskilusiame veidrodyje – grvant∞ ir i‰pa‰ytà. Jokios jungties tarp daikto ir jo vaizdo, tarp esmòs ir minties. Noròãiau kad ir maÏiausià dalykà giliausiai paÏinti, i‰ vis˜ pusi˜, i‰ vidaus, kà jauãia ir kaip atrodo ÏvaigÏdòse. Jei Ïinoãiau tai apie niekingiausià akmen∞ - sukurãiau mokslà apie Ïmoni˜ ir diev˜ reikalus.

SOKRATAS

Kenti dòl priedang˜.

PLATONAS

Taip. Pasaul∞ sudaro priedangos. Visur ‰e‰òliai, tik ‰e‰òliai. Bet kur tas daiktas, kuris meta ‰e‰òlius?

SOKRATAS

Kalbòjau apie tai, Platone.

PLATONAS

Vis kalbi apie Ïmog˜, koks turi bti, kas tai yra tvirtumas, kas gòris. Ne tai svarbiausia. Svarbiausias – pasaulis. Uol˜, oro, ‰viesos ir vandens paslaptys. Ø Ïmog˜ reikia Ïvelgti kaip ∞ daiktà. Taip lengviau i‰k´sti meil´ ir mirt∞.

SOKRATAS

Asmeninis atvejis. Dvi btybòs kovoja dòl tav´s: poezijos btybò ir realybòs btybò.

PLATONAS

Dar kai kà tau pasakysiu. Neseniai mirò mano draugas. SuÏinoj´s apie jo mirt∞, pajutau ∞kvòpimà. Para‰iau poemà. Tik po tyo mane uÏvaldò tikras sielvartas. ñmiau kentòti.

SOKRATAS

Platonai, ra‰yk eiles. Reikia sutvirtinti pasaul∞ netikromis a‰aromis.

PLATONAS

Tai viskas, kà man palieki?

SOKRATAS

Viskas.

PLATONAS

Truput∞ pa‰aip˜.

SOKRATAS

Daugiau, Platonai. Truput∞ ironijos.

Ketvirta scena

Øeina mokiniai.

MOKINIAI

Bk pasveikintas, mokytojau!

SOKRATAS

Sveiki. Apie kà kalbòjome per paskutin´ paskaità?

I MOKINYS

Kaip paprastai, kad protas lygus laimei. Ir digresija apie matymo bdus. Apie tai, kad reikia suvokti a‰trius daikt˜ kontrus.

SOKRATAS

Turite man atleisti. ·iandieninò paskaita nesusiteminta. Sapno ∞spdÏiai. Sapnavau, kad sòdÏiu akmeninio ‰ulinio dugne. Naktis. Tyla. Staiga i‰girdau artòjant∞ dundes∞. Garsòjo. KaÏkas bògo mane sutrai‰kyti. Staiga viskas nutilo, lyg nutolo. Tyla. Ir vòl tas ‰lyk‰tus artòjantis triuk‰mas.

II MOKINYS

Tai Dionizas tave lanko nakt∞, Sokratai.

III MOKINYS

Jis mògsta ateiti nakt∞.

IV MOKINYS

Ms˜ kaime apsòdo tris merginas. I‰òjo ∞ kalnus. Dabar gyvena su laukinòmis oÏkomis.

SOKRATAS

Dionizas neegzistuoja. Prie‰ du amÏius j∞ uÏpuolò uolingoje dykynòje ir nunòrò odà. Kraunate aukas pvanãiam dievui. A‰ kalbu apie kraujo reikalus. Mumyse yra ‰viesaus ir tamsaus kraujo. ·viesusis nuplauna ir stiprina knà. Nustato Ïmogaus formà. Kaupiasi po kaukole. Tamsusis srva giliai krtinòje. Tai – chaoti‰k˜ vaizd˜ poezijoje ir brime ‰altinis. Jei i‰girsite savyje dundes∞, tai – tamsiojo ‰altinio garsas. Kai pasieks ‰ird∞, nebe∞manoma pabògti nuo baimòs.

I MOKINYS

Man atrodo, Sokratai, kad ne tik mumyse srva tamsusis ‰altinis. Jis – vis˜ daikt˜ viduje: trkãiojanãiame nakties ore, skaidri˜ vanden˜ dugne ir net geltoname saulòs kum‰tyje. Tavo pasaulis i‰kaltas i‰ akmens. Bet Ïinok, akmens ‰irdis kartais plaka lyg maϘ gyvn˜.

II MOKINYS

Baimò jungiasi su baime, viskas, kas gyvena ir mir‰ta, randa paguodà baimòje. Mes, ∞‰ilusio oro dalelòs, mes, gòlòs, mes, Ïmonòs, buriamòs prie‰ nei‰vengiamà katastrofà.

SOKRATAS

Jei net ir taip, kaip kalbate, ms˜ uÏduotis – prasiverÏti ∞ tai, kas vir‰ chaoso ‰altini˜ Ïiba ÏvaigÏde.

II MOKINYS

Ar gi galima i‰duoti Ïem´?

SOKRATAS

Nòra nei tav´s, nei medÏi˜ ar pauk‰ãi˜ ‰e‰òli˜, Ïemòs ir dangaus. Tik nejudanti vienovò.

II MOKINYS

Tik skaiãius.

SOKRATAS

Be pradÏios, be galo, nejudantis, nedalus.

II MOKINYS

Grimzta knas ir siela. Tamsioje Ïemòs gelmòje dÏista ir gimsta naujos btybòs. Tkstanãiai nauj˜ tvarini˜, nepana‰i˜ ∞ niekà, kas buvo, skirting˜ nuoto, kas bus.

SOKRATAS

Kà gi. Ne∞tikinsiu js˜. Per jauni esate. Apkurtino gyvenimo ir mirties ginãas. Bet kada nors paliksite triuk‰mingus namus. Ir prasidòs js˜ kelias ∞ kalnà. Ø nejudant∞, baltà, nedal˜ skaiãi˜. Jau vòlu, gr∞Ïkite namo.

Penkta scena

SOKRATAS sau

I. Ø Tave. Pra‰au, kad man´s neapleistum. Kad iki galo jausãiau Tavo ‰altà rankà ant kaktos. Ir nejudanãias akis mano akyse. Ir ‰vites∞.

II. Duok dar truput∞ jòg˜. Îinau, kaip mògsti formà ir kontrà. Visada buvau susij´s su knu ir tik dòl jo tikras. Kai paims man viskà, nuo koj˜ valdymo iki paskutinòs minties – padaryk taip, kad neròkãiau.

III. NeÏinau, ar panoròsi kà palikti. Kalba, kad i‰ i‰mòtyt˜ kaul˜ i‰imi liepsnel´, kuri klajoja po drògnas pasaulio pievas. Nenoriu tokio nemirtingumo. Jei jau turiu toliau egzistuoti kokiu nors bdu, paversk mane btybe, mògstanãia definicijas.

IV. Dòkoju Tau uÏ gyvenimà, prabògus∞ taip, kad niekada nesigyniau blaivybòs. Nesigòdijau ir galvos svaiguli˜, kuriuos atsiunãia visi‰ka sàmonò.

V. Neskelbiau Tavo vardo. Neaukojau Tau. Neskatinau ir savo mokini˜, Ïinodamas, kad Tau tai visi‰kai nesvarbu. ·lovinau Tave konjunkcijose ir disjunkcijose, ir maÏoje silogizm˜ ‰ventykloje.

VI. Gal˜ gale kreipiuosi ∞ Tave su pra‰ymu, kad mane apleistum. Kad iki galo jausãiau ‰altà Tavo rankà ant kaktos. Ir nejudan‰ias akis savo akyse. Ir ‰viesà.

Prieina prie lango.

Sokratas sveikina med∞ uÏ lango. Dabar abudu Ïinome, kad viskas, kas atsitiks, tikrai ateis. Kalbòjai – likimo nereikia ie‰koti. Tereikia br´sti, augti auk‰tyn, mesti sòklas ir ‰e‰òl∞ - laukti. O kai ateis tai, kas turi ateiti – priimti. Kad ir kas tai bebt˜: pavasario vòjas ar kirvis. Turiu visà galvà Ïil˜ plauk˜ ir ramybòs. Tu – visà galvà Ïalio triuk‰mo. Tai i‰ tav´s i‰mokau i‰likimo i‰minties. Tavo ‰aknims lenkiasi Sokratas.

UÏdanga.

Antra choro intermedija

Trys choristai ÏaidÏia kaip anksãiau.

I CHORISTAS

Kas girdòti?

II CHORISTAS

Nieko.

III CHORISTAS

Kalba, kad prasidòs.

I CHORISTAS

Kas?

III CHORISTAS

To nesako.

II CHORISTAS

Nesàmonò.

Tyla, kauliuk˜ trinksmas.

I CHORISTAS

Mieste girdòjau, kad Spartoje kyla revoliucija.

II CHORISTAS

Jei nuleis sau kraujo, gal nebus karo.

III CHORISTAS

Karai bus visada.

I CHORISTAS

Kol liaudis nepaims valdÏios ∞ savo rankas.

III CHORISTAS

Tada…

II CHORISTAS

Taip, taip. AmÏinai tas pats.

Tyla, kauliuk˜ trinksmas.

I CHORISTAS

Tarp kitko. Kaip ten Sokratas?

II CHORISTAS

Sòdi. Rytoj egzekucija.

III CHORISTAS

Visa tai pakankamai paslaptinga.

II CHORISTAS

A‰ tematau politines intrigas. Gavo i‰ ko nors aukso kad sukompromituot˜ ms˜ teisingumo vykdymà.

I CHORISTAS

Man tas reikalas atrodo dar paprastesnis. Sokratas neduoda ramybòs atònieãiams, niekas i‰ tikr˜j˜ neÏino, kas jame sòdi. Nori j∞ sudauÏyti ir pasiÏiròti, kas viduje.

Tyla, kauliuk˜ trinksmas.

I CHORISTAS

Kas laimòjo?

IV CHORISTAS

A‰.

I CHORISTAS

ÎaidÏiate toliau?

IV CHORISTAS

Iki galo. O paskui dar kartà.

TREâIAS VEIKSMAS

Pirma scena

SARGAS

Kaip laikaisi, Sokrate?

SOKRATAS

Labas rytas.

SARGAS

Man tai labas, bet tu, varg‰eli, ‰iandien nebematysi ÏvaigÏdÏi˜. Nenoròãiau atsidurti tavo kailyje.

SOKRATAS

Ne taip jau ir baisu, tik paskutinòs valandos ilgsta.

SARGAS

Matai, reikòjo vakar, kaip patariau.

SOKRATAS

Klausyk, ar matei ãia kokià egzekucijà?

SARGAS

Keletà maãiau.

SOKRATAS

Ar Ïinai, kà tada jauãia?

SARGAS

Po nuokanos nuod˜ bna taip: i‰ pradÏi˜ adatos po visà knà. Po to sustingsta kojos, lyg pasigòrus sunkiu vynu. Galva dirba ilgiausiai. Galima net kalbòti. Po to Ïagsulys ir mò‰lungis. Na ir galas. Kas paskui, pats turòtum Ïinoti.

SOKRATAS

O!

SARGAS

Kad nuodai greiãiau veikt˜, reikia i‰gòrus vaik‰ãioti.

SOKRATAS

Matai! Ne∞kainojamas patarimas. Tikrai draugi‰kas patarimas.

SARGAS

Jaunus veikia greiãiau nei senus. Viskas priklauso nuo to, kaip teka kraujas. Todòl reikia i‰judòti. ·iandien turi tes´ ilgiau pasivaik‰ãioti kieme.

SOKRATAS

Mielai tai padarysiu.

SARGAS

Tai eime!

Antra scena

Scena tu‰ãia. Po to ∞eina Ksantipò. Sòda ant gulto. Dar po kurio laiko – Platonas.

PLATONAS

Sveika!

KSANTIPñ

Sveikas!

PLATONAS

Lauki jo?

KSANTIPñ

Laukiu. Maniau, jau viskas.

PLATONAS

Laukiame laivo.

KSANTIPñ

Ar tikrai ‰iandien atplauks?

PLATONAS

Taip, jau turòt˜ bti.

KSANTIPñ

Jau turòt˜ bti. Neramu. Vakar priglaudò galvà prie mano krtinòs ir peãiai jam keistai suvirpo.

PLATONAS

Bijai dòl jo?

KSANTIPñ

Ne, bijau dòl sav´s. Sena. Nòra manyje vietos jausmams. Noriu, kad palikt˜ mane toks, koks buvo – neÏinomas.

PLATONAS

Svarstau, kas jus susiejo!

KSANTIPñ

Sutikau j∞ gatvòje, òmò sekioti mane kaip ‰e‰òlis. Jauãiau jo akis plaukuose, veide, odoje. Argas.

PLATONAS

Kiti vadina tai meile i‰ pirmo Ïvilgsnio.

KSANTIPñ

Tai buvo baimò. Tada Sokratas buvo jaunas, stiprus vaikinas. Mògo j∞ - buvo vidutini‰kas. Akys, kurios Ïvelgò ∞ j∞ - pritarianãios, nieko nelaukianãios.

PLATONAS

Nori pasakyti, kad tavo akyse surado klausimà.

KSANTIPñ

Ne, baim´. Bijojau jo kaip gyvnas. Ir manau, kad dòl to Sokratas nusprendò, kad manyje slypi neÏinoma jòga ir òmò jos ie‰koti.

PLATONAS

Sokrato jòga – jo i‰mintis.

KSANTIPñ

Klysti. Sokrato jòga buvo jo paslaptis. Pamatò jà mano akyse. Pats Ïmogus aklas. Privalo turòti veidrod∞ ar kitas akis prie sav´s. Myli – rei‰kia Ïiri ∞ save.

PLATONAS

Tu atskleidei jo paslapt∞?

KSANTIPñ

Ne, Platone. Paslapãi˜ negalima atskleisti. Tai buvo Sokrato klaida, òmòsi to lyg atri‰ti sandalus. Bet man svarbiausia buvo i‰silaisvinti nuo baimòs. Maniau, kad geriausias bdas – i‰tekòti uÏ jo.

PLATONAS

Atleisk, bet tai nelabai logi‰ka.

KSANTIPñ

Taip, tai buvo klaida. Atsimenu pirmàjà nakt∞. Buvo sunkus kaip akmuo ir tylòjo. Noròjo pirmà Ïod∞ i‰girsti i‰ man´s. Jei tada bãiau pasakius: “Sokratai, bsi karalium” – bt˜ tap´s karalium.

PLATONAS

O tu pasakei, kad taps filosofu.

KSANTIPñ

Ne, a‰ tylòjau. Jauãiau kraupià gòdà, todòl uÏmerkiau akis ir sugniauÏiau kum‰ãius. Privalòjo pakalusti kaip klausia visi vyrai: “Brangioji, esi laiminga?” Bãiau sumelavusi, kad esu, ir nuo tada bãiau buvusi laiminga. Gal net bãiau j∞ pamilusi.

PLATONAS

O taip atsirado neapykanta.

KSANTIPñ

Matai – galima i‰ai‰kinti labai paparastus dalykus. Taip, tai buvo neapykanta. Sekò j∞ lyg milÏini‰kas ‰e‰òlis. O Sokratas vòl pamanò, kad tai jis – milÏinas. Antrà kartà jo didybò uÏsidarò manyje, mano neapykantoje.

PLATONAS

Galima pagalvoti, kad be tav´s nebuvo Sokrato.

KSANTIPñ

O vis dòlto buvo. Kai suprato, kad nieko i‰ man´s nei‰gaus, òmò man´s nebepastebòti. Kai kalbòjo man, vengò mano vardo, bijojo net parodom˜j˜ ∞vardÏi˜. Tvirtino: “motina privalo rpintis vaik˜ auklòjimu” arba “netvarka virtuvòje parodo sielos chaosà”. Negalòdamas tiesiai kalbòti, òmò màstyti abstrakãiai.

PLATONAS

To jau tikrai per daug. Ksantipe, pervertini savo ∞na‰à. Tikrasis Sokratas, vie‰asis, taip tariant, Sokratas – savo mokini˜ tvarinys. Kai prie‰ keliolika met˜ j∞ atradome, tebuvo gatvòs dainininkas, neabejotinas talentas, bet be jokios kultros. NeÏinojo Homero, ròmòsi mògòji‰ka dialektika ir jokio susidomòjimo metafizika – ÏodÏiu, primityvas. Nustatyta i‰tisa mokymo sistema, paki‰ami lyg atsitiktiniai pa‰nekovai, nuo siuvòjo iki sofisto. MilÏini‰kas darbas.

KSANTIPñ

Ginãijamòs dòl tikro Sokrato, lyg kauliukais Ïaistume dòl jo apsiausto. Galime susitarti dòl laikino apibròÏimo: tikrasis Sokrats – tai tas, kuris turi mirti.

PLATONAS

Taip, turi mirti dòl savo filosofinòs mokyklos. Blykstelòjo intelektualiame Atòn˜ danguje ir turi uÏgesti, kol dar nepradòtas analizuoti blizgesys, kol dar nepakalusò Sokrato apie sistemà. Tik mes Ïinome, kad nòra jokios sistemos. Kad bt˜ i‰saugota ta paslaptis, reikia paaukoti Sokratà. Visa kita – komentatori˜.

KSANTIPñ

Sokrats turi mirti, nes Ksantipò ne∞simylòjo jo. Kai prie‰ keletà dien˜ priglaudò galvà man prie krtinòs, pajutau neÏinomà gailesãio protrk∞. MaÏas ir bejògis. Kaip manai, ar jis bijo mirties?

PLATONAS

Ne, kodòl gi. Nuo tada, kai i‰sprebdò nemirtingos sielos problemà.

KSANTIPñ

A‰ neklausiu, kà Sokratas mano apie sielà, tik ar bijo mirties.

PLATONAS

Galòsi pati apie tai paklausti.

KSANTIPñ

Manai, kad bus nuo‰irdus?

PLATONAS

Nuo‰irdumas – paskutinò gyvo Ïmogaus kaukò. Kità uÏdeda mirtis.

KSANTIPñ

Kaip ji vadinasi?

PLATONAS

Ramybò.

Treãia scena

Øeina Sokratas.

SOKRATAS

Sveiki! Atòjote atsisveikinti?

KSANTIPñ

Taip.

SOKRATAS

Lik sveika, Ksantipe.

KSANTIPñ

Lik sveikas, Sokrate. Nejauãiu tau gailesãio.

SOKRATAS

Dòkoju.

KSANTIPñ

Viskas, kas mus skyrò, dabar nereik‰minga. Ar tau dar ko nors nereikia?

SOKRATAS

Dar daugelio dalyk˜, Ksantipe. Bet dòl j˜ turiu pats pasistengti.

KSANTIPñ

Kà pasakyti snums?

SOKRATAS

Kad tòvas màstò apie juos paskutin´ dienà ir pra‰ò diev˜, kad i‰augt˜ garbingais pilieãiais.

Kaip manai, Platone, ar priekai‰taus man, kad miriau kalòjime?

PLATONAS

Nebijok.

SOKRATAS

Ir a‰ taip manau. Nòro tokio fakto, apie kur∞ atònieãiai turòt˜ tà paãià nuomon´. Taigi, lik sveika, Ksantipe, dòkoju tau uÏ viskà.

Ksantipò i‰eina.

O dabar tu, Platone. Ko tau palinkòti?

PLATONAS

Sokratai, turime paskutin∞ pra‰ymà.

SOKRATAS

Kok∞?

PLATONAS

Ar galime bti tau mir‰tant?

SOKRATAS

Ar tai btina?

PLATONAS

Îadòjai.

SOKRATAS

Taip, bet man dar liko ilgas pokalbis su savim.

PLATONAS

Dabar tau netrukdysime. Ateisime prie‰ pat egzekucijà. Bsi lyg didvyris, mir‰tantis choro fone.

SOKRATAS

Na gerai jau, gerai. Taãiau noròãiau, kad tà chorà vaidint˜ kas nors kitas.

PLATONAS

Ar pasakysi mums kà nors apie sielos nemirtingumà? Manau, kad tai bt˜ tinkamiausia pabaiga.

SOKRATAS

Jau eik, Platone. Neateikite ãia anksãiau nei prie‰ paãià egzekucijà.

Sokratas traukiasi ∞ kampà. Dabar lempa meta ant jo didel∞ voratinklio ‰e‰òl∞, kuriame Sokratas supanãiotas kaip musò.

·iandien ilgai tave ‰aukiau, turbt buvai uÏsiòm´s. Gal stebòjai. PrisipaÏ∞stu, labiausiai mògstu tave tok∞. Du kupini aki˜ karoliukai ir tobulai suvaldyta uÏuojauta. Îmonòs sako, kad ir tam tikras sadizmas. NeÏinau. Îinau tik, kad greitas pastabumas – jau pusò filosofijos. Kita pusò – stiprus tinklas. Svarbu, kad pirmà akimirkà bt˜ nepastebimas. Auka pasijunta lyg supanãiota oro. Tiki, kad kovoja su gaivalu, ir todòl pasiduos. Tik po to pamato plonas gijas, saistanãias knà. Màstymu, paremtu racionaliomis prielaidomis, galima imti jai ∞rodinòti, kad mirs. A‰ tai dariau visi‰kai kitaip. Tvirtinau, kad mano aukos – protingi gyvnai, todòl pradòjau nuo apibròÏim˜, silogizm˜, ir tik po to ir labai diskreti‰kai rodÏiau joms metafizikos perspektyvas. Tu, pasirodo, geresnis psichologas: i‰ pradÏi˜ pavergi, meti ∞ bedugn´, o tik po to pateiki baimòs, kanãios ir kit˜ pana‰i˜ dalyk˜ egzegez´. Kà gi, tavo metodas geresnis. Kadangi ne∞manoma patikrinti rezultat˜, rei‰kia – tavo filosofija geresnò. Be to – lengvesnò uÏduotis. Beveik visos tavo aukos silpnesnòs uÏ tave. O a‰ r‰imi beveik nesiskyriau nuo t˜ aprai‰k˜, kurias medÏiojau. Mano tinklas turòjo b˜ti tvirtas, Ïadinti pasitikòjimà. Kai gal˜ gale pats ∞sipainiojau, negaliu joms parodyti, kad ∞stengiu nudròksti j∞ kaip voratinkl∞ ir Ïengti kiton laisvòs pusòn. Supranti, tai – garbòs nuosavam tinklui reikalas. Moralòs problema.

Ketvirta scena

Sargas atveda Kritonà.

KRITONAS

Kvietei mane, Sokrate.

SOKRATAS

Ach, Kritone! Pra‰au, sòsk. Esi man labai reikalingas.

KRITONAS

Tikriausiai, kaÏkas pana‰aus ∞ testamentà.

SOKRATAS

Nieko pana‰aus. A‰ ãia vien kvailystòmis uÏimtas. Ar neatsimeni, kuo vardu buvo ms˜s bendras paÏ∞stamas? Toks maÏas, rudas berniukas. Gyveno ‰alia, prie Sandalinink˜ gatvòs sankryÏos. Îaisdavome kartu.

KRITONAS

Gal Menajchmos. Vòliau su tòvais i‰vyko ∞ Miletà. Turòjo ki‰kio lpà.

SOKRATAS

Taip, tas.

KRITONAS

Menajchmos…rudas…su ki‰kio lpa… Labai stiprus. Visus parversdavo. Bet imtis tu buvai geresnis. Jei jau kà paòmei ∞ dvigubà glòb∞ - nò neink‰telòjo.

Abu juokiasi.

SOKRATAS

O atsimeni ms˜ laiv˜ lenktynes?

KRITONAS

Îinoma. Geriausi bdavo i‰ Ïievòs. Niekada nesk´sdavo. Kad greiãiau plaukt˜ prie dugno reikòdavo pritvirtinti geleÏies gabaliukà. Sezono pradÏia – balandÏio vidury prie ‰iaurinòs tòkmòs. Fini‰as – prie tiltelio. Laimòjusysis pasiimdavo prie‰o laivus. Kartà laimòjai prie‰ Menajchmos. Negalòjo i‰tverti pralaimòjimo, patykojo ir trenkò akmeniu. Perskòlò tau kaktà. Manòme, kad jau uÏmu‰ò.

SOKRATAS

Kai gr∞Ïau namo, veidas buvo uÏlietas krauju. Bet, nieko nepaisant, dar gavau nuo mamos. O visi laivai nukeliavo krosnin. Taip, taip, Kritone, kiekviena pergalò atmie‰iama pralaimòjimu.

Juokiasi.

KRITONAS

Taip, taip, Sokrate. Mokykloje negalòdavo su tavim susitvarkyti. Kai kas nors atsitikdavo ir neatsirasdavo kaltininko, kalbòdavo: “Tikriausiai tas velnias Sokratas”.

SOKRATAS

O atsitikimà su karkvabaliais ar pameni?

KRITONAS

O kaip padegei koridori˜? Vos nesudegò visa mokykla. Antifonas taip staugò, lyg jam nert˜ odà.

SOKRATAS

Antifonas – tai tas gramatikas?

KRITONAS

Ne, geometras. Baisiai nuobodus. Kalbòdavo pro nos∞: “Klausykit, kvailiai! Kam lygus tangentas alfa? Tangentas alfa lygus…”

SOKRATAS

Tas, kuris nemògdavo rasti Ïalãi˜ ki‰enòse?

KRITONAS

Tas. Îinai, kartais sapnuoju egzaminus. Klausinòja, o a‰ nieko. Net neÏinau, kam lygi trikampio kamp˜ suma.

SOKRATAS

Ach, seni laikai.

KRITONAS

Nuostabs, nors rankos ir uÏpakaliai buvo raudoni nuo disciplinos.

SOKRATAS

Kiek ms˜ liko?

KRITONAS

Atònuose tik du. Kiti i‰vaÏiavo, i‰mirò.

SOKRATAS

Kodòl taip ∞ mane Ïiri?

KRITONAS

Ie‰kau tavo veide…

SOKRATAS

Ko?

KRITONAS

Rando nuo Menajchmos akmens.

SOKRATAS

Tikriausiai i‰nyko. Seniai tai buvo.

KRITONAS

Prisislink, jis buvo vir‰ pat antakio lanko. Yra, maÏas kaip obolas, bet yra. Joki˜ abejoni˜.

SOKRATS

Aãi tau, seni. Vis dòlto padeda, kai tokiomis akimirkomis ‰alia atsiranda Ïmogus, pamenantis ms˜ vaikyst´.

KRITONAS

UÏmerksiu tau akis. Kà dar galòãiau padaryti?

SOKRATAS

Na, pasikalbòjome.

KRITONAS

Taãiau manau, kad prisiminimai sumink‰tina Ïmog˜.

SOKRATAS

Nò truputòlio. Dabar visai ramiai galiu pasakyti: “Kartà buvo Ïmogus, vardu Sokratas”.

Penkta scena

Øeina mokiniai.

PLATONAS

Sokrate, atplaukò laivas.

SOKRATAS

Gera Ïinia.

I MOKINYS

Atòjome atsisveikinti.

SOKRATAS

Likite sveiki. Nekaltinkite man´s, kad tiek maÏai jus i‰mokiau. Mokymas apskritai – sunkus dalykas. Øsitikinsite, kai tapsite tòvais.

Mokiniai stovi laukdami.

Matau, kad laukiate atsisveikinimo paskaitos. Kà nors apie sielos nemirtingumà – kalbòjo Platonas. O gal geriau apie orà? Apie tai, kad nakt∞ laukiami ‰alãiai ir gali nu‰alti vynuogynai? Bet aviganiai kalba, kad greit i‰kris ‰iltas lietus ir viskà padengs Ïaluma. Visus padengs Ïaluma.

KRITONAS

Klausykite, brangieji. Nekankinkint jo dabar. Bsime su juo ãia iki pabaigos, uÏmerksime jam akis ir gr∞‰ime namo. Bet dabar duokim jam ramyb´.

Visi ilgòliau nutyla.

SOKRATAS

Eina!

KRITONAS

Ne, tau pasigirdo.

SOKRATAS

Dabar verãiau kalbòti.

Valandà prie‰ mano mirt∞ ateina draugas. Beje, pasakiau “mano” mirt∞. Labai bdingas ∞vardis. Kà tai rei‰kia? Rei‰kia, kad stengiamòs su tuo rei‰kiniu apsiprasti, lyg ir adaptuotis. Atrodo, tai – vienintelis teisingas kelias. Kita galimybò: pripaÏinti tai esant prievarta ir mai‰tauti. Tai nuveda ∞ religijà arba beprotyb´. Filosofas privalo prisijaukinti btinyb´. O dabar pats terminas man neatrodo tinkamas. Tai – abstrakcija, ir dar neteisingai sudaryta. Apima ilgà laiko atkarpà, vadinamà mirimu. Visi tie aki˜ i‰vertimai, dusimai, pasiròmimai alknòm ir ‰irdies dundesys, po to baimò, sumi‰usi su paskutiniu atodsiu, o gal˜ gale tas susting´s svetimumas ir uÏsikirtusi kno tyla. Tie ∞vairs bviai pakrik‰tyti vienu vardu. Toks trumpas Ïodis kaip peilio kirtis.

Taãiau noròãiau atkreipti js˜ dòmes∞ ∞ to rei‰kinio t´stinumà ir ∞vairias fazes. Ir dar màstymui peno duodantis dalykas – ne∞manoma surasti ta‰ko, nuo kurio tas procesas prasideda, anei to, kur galima pripaÏinti j∞ visi‰kai pasibaigus. Tai leidÏia daryti i‰vadà, kad gyvenimas pilnas mirties, o mirtis – gyvenimo traukuli˜. Kitaip tariant, nuo gimimo mir‰tame ir jòg˜ Ïydòjime esame numir´ iki keli˜. Pasitelkiant ∞ pagalbà geometrijà, galima tai ∞sivaizduoti kaip vektori˜ arba atkarpà AB, kuria juda ta‰kas X. Situacija komplikuojasi, jei bandome tai ∞sivaizduoti kaip apskritimà. Apòj´s visà ratà, X vòl atsiranda pradÏios ta‰ke. Tai reik‰t˜ galimyb´ dar kartà leistis ∞ tà pat∞ kelià, kas dar vòliau vest˜ ∞ amÏinybòs ir nemirtingumo sàvokas. Tai ∞domesnò koncepcija, nes pirmoji – nesusijusi˜, staiga nutrkstanãi˜ atkarp˜ - veda ∞ chaosà, nors viskà valdyt˜ mechani‰ka btinybò ar kitos sàvokos, vienijanãios tuos gabalus ∞ racional˜ pasaulio vaizdà. Todòl pasisakyti… bet, atrodo, ‰∞kart eina.

PLATONAS

Taip, jau eina.

Øeina du sargybiniai ir vaikinas su taure. Sokratas geria. Vaik‰to. Po valandòlòs sustoja. Svyruoja. Mokiniai ima j∞ uÏ rank˜ - nune‰a ant gulto.

SARGAS

Atòmò jau kojas, varg‰eli.

SOKRATAS

Taip.

Po kiek laiko i‰ lòto, kiekvienà Ïod∞ atskirai.

Nepamir‰kite paaukoti gaidÏio Asklepijui.

Dar po kiek laiko kar‰tligi‰kai ir be prasmòs.

Taip, Polosai…teisingumas…aukoti…visà gyvenimà…Apolonas. Polosai…atmink…visà gyvenimà…kodòl…nòra…

Tyla.

PLATONAS

Prie‰ darydami kauk´, nustatykime paskutinius ÏodÏius: “Nepamir‰kite paaukoti gaidÏio Asklepijui”. Po to – vien murmesys. UÏra‰ome paskutinius ÏodÏius, kad paskui nebt˜ ginã˜.

I MOKINYS

Kaip juos supranti?

II MOKINYS

Paprastai, kaÏkokia sena auka, kurià netikòtai prisiminò.

III MOKINYS

A, tai bt˜ banalu.

IV MOKINYS

Be to, niekada niekada nesirgo.

PLATONAS

A‰ tai suprantu kaip perkeltinòs prasmòs posak∞, kaÏkà pana‰aus ∞ didÏià metaforà.

III MOKINYS

DidÏià metaforà?

PLATONAS

Taip.

UÏdanga.

Choro epilogas

I CHORISTAS

Kas girdòti?

II CHORISTAS

Uodai dzgia.

III CHORISTAS

Tai jau nelaimò.

IV CHORISTAS

MaÏos Erinijos.

V CHORISTAS

Dabar visi maÏesni.

VI CHORISTAS

Ir dievai su savo epidemijom.

I CHORISTAS

O ‰iaip – tyla.

II CHORISTAS

Tyla ir maliarija.

III CHORISTAS

Maliarija rei‰kia civilizacijos pabaigà, o tyla – sàÏinòs grauÏimà.

IV CHORISTAS

Apie niekà dabar netylime, tik apie j∞.

V CHORISTAS

Apie kà?

IV CHORISTAS

Apie Sokratà.

I CHORISTAS

Taip, neviskas ten buvo tvarkoj.

II CHORISTAS

Pralietas nekaltojo kraujas.

III CHORISTAS

Reikòs i‰taisyti klaidà.

IV CHORISTAS

Sudegintas valstybòs lò‰omis.

V CHORISTAS

Kai kas ‰nibÏda apie paminklà.

VI CHORISTAS

Gal net paskelbti ‰ventuoju.

I CHORISTAS

O, eina palaik˜ priÏiròtojas.

II CHORISTAS

Jis visada màsto teisingai.

III CHORISTAS

Ir Ïino naujienas.

PALAIKˆ PRIÎIÌRñTOJAS

Sveiki, apie kà js ãia, gerbiami pilieãiai?

IV CHORISTAS

Apie Sokratà.

PALAIKÌ PRIÎIÌRñTOJAS

Didingu mistiniu tonu ar krauji‰ku patrioti‰ku?

V CHORISTAS

Veikiau jau tuo pirmuoju.

PALAIKˆ PRIÎIÌRñTOJAS

Nesàmonòs, mielieji. Tai – paprastas reikalas. Sokratas kil´s i‰ proletariato. Jo tòvas dar pragyveno i‰ dirbtuvòlòs, bet jis pats jau negalòjo. Konkurencija, didelòs dirbtuvòs, manufaktros, suprantate. Privalòjo i‰eiti gatvòn ir uÏsidirbti kalbòjimu – ekonominòs sàlygos pavertò j∞ filosofu.

IV CHORISTAS

O kas j∞ pavertò kankiniu?

PALAIKˆ PRIÎIÌRñTOJAS

Jis pats – tiksliau: istorijos mechanizmo nesupratimas. Kaip proletaras privalòjo i‰reik‰ti proletariato siekimus. Bt˜ tap´s liaudies ‰aukliu, agitatoriumi. Turòjo paruo‰tà programà: kova su reakcinga burÏuazijos vir‰ne, kontakt˜ paie‰kos su progresyviomis jos apaãiomis. Ai‰ku. Bet jam labiau patiko aristokratija ir jos pamògtos diskusijos – apie tai, kas gera, o kas bloga, apie abstrakt˜ teisingumà i‰ mònulio. Na ir krito i‰ mònulio tiesiai ∞ kalòjimà. Taip mokama uÏ savo klasòs i‰davyst´. Na, atsisveikinu. Naikinkite uodus ir idealizmà.

I‰eina.

I CHORISTAS

Na tai kà? PaÏaiskime kauleliais.

II CHORISTAS

Geras sumanymas.

III CHORISTAS

Îaiskime.

I CHORISTAS

Iki pabaigos, o paskui dar kartà.

Atgal